• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Lobių ieškojimas su metalo ieškikliais Lietuvoje gan populiarus, o šis pomėgis yra toks, kad jo gali imtis kiekvienas, turintis reikalingą įrangą. Bet ne vienam smalsu ir norisi užduoti vieną vienintelį klausimą: ką jiems pavyksta rasti? Išties, radinių būna įvairių – nuo paprastų daiktų iki istoriškai svarbių artefaktų, o štai šalies pajūryje dažniausiai randami keli daiktai.

Lobių ieškojimas su metalo ieškikliais Lietuvoje gan populiarus, o šis pomėgis yra toks, kad jo gali imtis kiekvienas, turintis reikalingą įrangą. Bet ne vienam smalsu ir norisi užduoti vieną vienintelį klausimą: ką jiems pavyksta rasti? Išties, radinių būna įvairių – nuo paprastų daiktų iki istoriškai svarbių artefaktų, o štai šalies pajūryje dažniausiai randami keli daiktai.

REKLAMA

Apie daiktų ieškojimą, pasitelkiant į pagalbą vadinamuosius metalo detektorius, „Žinių radijo“ laidoje „Ryto espresso“ pasakojo Metalo ieškiklių naudotojų klubo vadovas Emilijus Petukauskas.

REKLAMA
REKLAMA

Anot jo, tokia veikla yra vienas iš laisvalaikio praleidimo būdų, beje, ir aktyvus – tenka nemažai judėti. O kalbėdamas apie tokio hobio populiarumą, vadovas svarsto, kad didžiausias pikas pasiektas prieš porą metų, nors pastebi – vis prisijungia naujų narių, nors dalis senbuvių atkrenta nusivylę arba radę kitų laisvalaikio pramogų.

REKLAMA

„Kaip ir visi hobiai – jie naudos kažkokios neatneša, visą laiką važiuoji kažkur į paieškas – kuras, perki įrangą, įranga tobulėja, ją keiti, atsinaujini. Kaip žvejam, medžiotojam – vienos išlaidos“, – ar toks hobis yra brangus, sakė E. Petukauskas.

Papasakojo, ką randa vaikščiodami su metalo detektoriais

Vos pradėjus, neretai ieškotojams nusišypso sėkmė – galbūt tai vadinamoji „naujoko sėkmė“, o gal dar ir džiugina net maži radiniai, bet juk jie – pirmieji ir savi.

REKLAMA
REKLAMA

„Kai pradedi, bent jau man asmeniškai, džiugino kiekvienas radinys. Paskui tiesiog kažkaip jau apsipranti su tais radiniais, tarybinės kapeikos jau nusibosta, kamšteliai, gilzės“, – sako pašnekovas.

Jis priduria, kad unikalių radinių pasitaiko, bet ne taip dažnai, kaip norėtųsi. O paklaustas, koks radinys per klubo istoriją įsiminė labiausiai, E. Petukauskas susimąsto, sako, reikėtų gerai pagalvoti. Vis tik jų radimo aplinkybės neretai būna panašios:

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Dažniausiai unikalūs radiniai, jie, kaip įprasta, kaip taisyklė, būna dirbant jau su archeologais, kada mes jiems pagelbėjame atitinkamose vietose, kultūros paveldo objektuose – ten mes randame tada unikalių radinių, kurie džiugina ir mus, ir archeologus, ir visą mokslo bendruomenę.“

Pajūryje dažniausiai randami keli daiktai

Vasarą su metalo detektoriais vaikščiojančiųjų gausiai galima išvysti pajūryje – jie naršo paplūdimius ir ieško čia įvairių įdomybių. Klubo vadovas pastebi, kad tai, ar pavyksta ką nors rasti, ar ne, labai priklauso nuo to, kiek žmonių yra paplūdimiuose.

REKLAMA

Pavyzdžiui, žiemą, kai žmonių – vienetai, nelabai ką ir galima rasti, o vasarą radinių gali pasipilti kaip iš gausybės rago. Ir randami dažniausiai keli daiktai:

„Vasarą gan dažnai žmonės gi pameta ir juvelyrinius dirbinius, telefonus, raktus, persirengiant iš kišenių, ir pinigai pabyra į smėliuką, ir labai greitai smėliukas paslepia viską.“

Tad šiltuoju sezonu padaugėja ir prašymų padėti surasti pamestus daiktus. Ypač jei vasara gera, maudymosi ir atostogų sezonas – pačiame pike, ir poilsiautojai susizgrimba, kad neberanda kai kurių daiktų.

REKLAMA

„Kiekvienais metais sulaukiam prašymų pagelbėt, surast žiedus, auskarus, grandinėles, telefonus. Šiais metais kolega jau žiedą vieną yra radęs, į mane asmeniškai buvo kreipęsi žmonės, padėt surast telefoną, tačiau, kol atvykau, susirado patys“, – pasakojo laidos svečias.

Paprašytas įvertinti, kur yra riba tarp asmeninės naudos ir pagalbos, E. Petukauskas kaip vieną didžiausių naudų įvardija išėjimą ne tik pailsėti, bet ir pabūti gamtoje, aktyviai praleisti laiką. O pagalbą jau galima traktuoti kaip darbą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ragina saugoti daiktus, o pametus įsiminti, kurioje vietoje

Vis tik ar iš to galima gauti naudos? Jis pastebi, kad, viena vertus, paplūdimiuose galima rasti ir sidabrinių, ir auksinių juvelyrinių dirbinių, tad viskas priklauso nuo to, kaip pasielgia daiktus radęs žmogus:

„Iš vienos pusės, galima juos radus tiesiog ieškoti, pagal kažkokius požymius grąžint pametusiems žmonėms, o iš kitos pusės, jie nusėda kažkur pas radėjus, nes dažniausiai neįmanoma identifikuoti pametusiojo, nes nei ten kažkokių būdingų požymių turi žiedas ar grandinėlė, monetos pamestos.“

REKLAMA

Priduriama, kad klubas pagalbą teikia nemokamai, tačiau vadovas turi svarbų patarimą – saugoti savo daiktus.

O jei jau ką nors ir pametėte, būtinai įsidėmėkite apytikslę vietą, kur daiktą praradote. Anot pašnekovo, būtent tais atvejais, kai nežinoma, kurioje vietoje pamesta, padėti nelabai ir įmanoma.

Ne visus radinius gali pasilikti

Beje, su metalo ieškikliais surastus daiktus ieškotojai ne visada gali pasilikti – kai kuriuos jų būtina perduoti Kultūros paveldo departamentui. Vieni sako, kad dėl šios priežasties nė neapsimoka užsiimti šiuo hobiu, tačiau E. Petukauskas prieštarauja taip manantiems.

REKLAMA

„Bet kuriuo atveju, jeigu imant kultūros paveldo objektų radinius, susijusius su mūsų istorija, su kultūra, juos kaip ir priklausytų atiduoti į Kultūros paveldo departamentą, kadangi tai jau pasisavinimas, kaip ir vagystė – mes patys vagiam iš savęs, iš savo mokslo, iš savo istorijos.

Būna tokių, kartais unikalių, atvejų, kad tikrai vertėtų priduoti, kadangi pas mus Lietuvoje, galbūt Lietuvos teritorijoje, tokių radinių aplamai nėra daug rasta. Kiekviena tokia detalė, įdomesnė, svarbi mokslininkams, kurie tyrinėja ir aiškinasi mūsų istoriją, praeities šaknis“, – aiškino jis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kartais į paieškas leidžiamasi spontaniškai

Ieškoti įvairių daiktų galima ne tik paplūdimiuose, bet ir bet kokiose teritorijose, kur galima patekti be apribojimų. O štai klubas visiems akcentuoja, kad susiruošus į paieškas, pirmiausia reikia surasti savininką, gauti leidimą ir tik tada vaikščioti po teritoriją.

Tai svarbu tam, kad būtų išvengta nesusipratimų, mat praktikoje pasitaiko ir tokių atvejų, kai vaikštoma su metalo detektoriais, o atvažiavęs žmogus pasako, kad tai – jam priklausanti žemė, ir joje tokių ieškotojų nepageidauja.

REKLAMA

E. Petukauskas pasakoja, kad net kai spontaniškai sugalvoja vykdyti paiešką, visada paprašo leidimo:

„Kartais būna spontaniškai: tiesiog važiuoji kažkur nuo vieno kaimo iki kito kaimo su reikalais ar ką, pamatai ūkininką laukuose, ariantį žemę, sustoji, paklausi, ar galima čia pasivaikščiot.

Jei leidimą gavai, tai trauki detektorių, gali pasivaikščiot arba atvažiuoti po kažkiek laiko.“

O jau turint leidimą, galima daugiau pasidomėti ir apie vietovę – ar atidžiau apžiūrėti ją žemėlapiuose, ar ieškoti informacijos knygose ar kituose šaltiniuose.

Visą „Žinių radijo“ laidą „Ryto espresso“ galite žiūrėti čia:

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų