prie mirštančio žmogaus. Mama mirė 43 metų ligoninėje, pakirto vėžys, o aš jauna, man tragedija. Palatoje buvo ir daktarai, ir mes, artimieji.Sakė, tik neverkite. O kas gali pasakyti, jau paskutinės sekundės, padegta žvakelė, o ji staiga atsisuko ir sako man, "tu tokia protinga buvai, ko tu dabar verki" ir ...išėjo. Reiškia, nereikia mūsų raudų mirštančiam, nors kažkaip pergyventum, jiems reikia ramybės jau savam kely, būtinai palaikyti ranką, būti arti, sakyti gražius žodžius, manau ne pro šal paglostyti galvelę. Turiu gerą pamoką, kurią atsimenu,tarsi tai būtų vakar. Ačiū ir už pamokantį straipsnį. Ir dar, ryšys mirusiais artimaisiais išlieka, jie mus saugo ir globoja. Tai subtilus pajautimas.

Dėkoju už informciją.