Laba diena,kokia cia problema,jei zmogus protingai mastantis.Mano mama taip pat sirgo senatvine dimensija,bet tai budavo kai priepuoliai,po to viskas vel sugrizdavo i savo vezes.Iki pensijos buvo like apie metus,tai kad ramiai galeciau uzsidirbti uztarnauta pensija,samdziau slaugute,na,kad priziuretu,kad eidama i tualeta nepavirstu,mielieji,juk kai dirbi visai kitokie pinigai plaukia,nei gaunant pensija.Pagailekite savo tevu,juk jie jus augino,rupinosi jumis.Aisku-lengviausias kelias-pasodinti i roges ir i miska,o jei jusu vaikai pasakys,teveliai,paimkite roges,su kuo as jus i miska vesiu..........

kad taip kalba būtent šią pavardę turintis asmuo. Artimieji, deja, dar artimųjų slaugos neragavusių politikų įvaromi į kampą - rūpintis savo šeimos pajamomis, savo darbo stažu, ar šeimą įvaryti į skurdą, o senatvėje ne pensiją, o kažkokią išmaldą gauti ir tapti kažkam našta? .
Vieną po kito slaugiau artimuosius ir kas kartą gyvenome iš jo/jos ,,pensijos".
Slaugyti sunkų ligonį, ar net ir dar pavaikštantį, bet jau nelabai besiorientuojantį, ar kankinamą karo metais pergyventų baisumų prisiminimų, artimųjų žūčių, reiškia 7 x 24 val. per parą budėti.
Apie darbo ir slaugymo suderinimą nėra ko nė svajoti - tu jam kiekvieną minutę reikalingas (nors ir šiaip nebe jauni tos kartos vaikai jau nelabai kam reikalingi darbe) . Nesiorientuojantį artimąjį, jei per visą parą jam reikia tai vaistus sugirdyti, tai suleisti, higienos ar kitą procedūrą atlikti, ar jei ligonį kankina grįžtantys karo metų vaizdai - pavojingą darbo dienai vienus palikti. Net ir namudinio darbo nėra kaip dirbti. O ir koks tavo darbas, jei esi pervargęs ir pats sveikata netrykšti.
O šiandien tie, kam nutrūko darbo stažas, nes vieną po kito slaugė artimuosius (praradusius per karą ar trėmimus savo vaikus!), išgirsta iš ,,politikų" priekaištus: o ką tu padarei, kad tavo pensija būtų didesnė!.. NIEKINGIAU LEPTELĖTI nė neįmanoma.

Tokius vaikus gyvus sunim suserti