Šiandien Kotrynos istorija tapo įkvėpimu daugeliui šeimų, taip pat išgyvenančių smegenų traumos sukeltus padarinius. Jausdama dėkingumą už dukrai suteiktą šansą gyventi, jos mama įkūrė VšĮ „Išgyvenau“ ir jau padėjo ne vienam smegenų traumą patyrusiam vaikui ir suaugusiajam.
Tačiau dabar šioje istorijoje sugrįžkime atgal – į tą dieną, kai Kotrynos gyvybė kabojo ant plauko, o jos tėvai dieną ir naktį praleido prie ligoninės lovos, laukdami, kol dukrytė pabus iš komos.
Gyvenimą pakeitusi diena
Prieš trejus su puse metų iki tol buvusios sveikos Kotrynos ir jos šeimos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Šeima planavo netrukus keltis gyventi į Airiją ir jau buvo išsiuntę savo daiktus, išsinuomoję butą ir radę darbus. Kotrynos mama Neringa Stanevičienė pasakoja, kad tą lemtingą dieną jie vyko pas vyro tėvus į Jonavą atiduoti nereikalingus daiktus ir atsisveikinti.
Siaubinga nelaimė įvyko likus vos keliems kilometrams iki Jonavos – sustojus prie raudono šviesoforo signalo, į šeimos automobilį trenkėsi mikroautobusas. Neringa pasakoja, kad įvykio metu skaudžiausiai nukentėjo dukra – kiti šeimos nariai atsipirko nesunkiais sužalojimais – ji pati susižeidė koją, vyrui buvo praskelta galva, o sūnų nuo traumų išgelbėjo tą akimirką jo rankose buvęs pliušinis meškinas.
Vaikas, tarsi kažką nujausdamas, pasiėmė jį likus porai minučių iki avarijos ir avarijos metu žaislas sugėrė patirtą smūgį. Tačiau Kotrynai šis įvykis buvo lemtingas – mergaitė iš karto paniro į komą.
„Aš tiesiog laikiau Kotryną ant rankų, su aiškiai matoma galvoje skyle. Ir tik visą laiką meldžiau: Dieve, išgelbėk mūsų dukrą, o visa kita mes padarysim patys“, – baisią akimirką prisimena Neringa. – Ją labai ilgai operavo, mes laukėme. Įvykis nutiko gal apie pirmą valandą dienos, tai mes pirmąsias žinias išgirdom gal septintą valandą, o visą tą laiką sėdėjome už vaikų reanimacijos skyriaus durų“, – sunkią akimirką prisimena N. Stanevičienė.
Prognozavo, kad mergaitė bus „gulinti daržovė“
Po operacijos gydytojai tėvams daug vilčių nesuteikė – Kotrynos būklė buvo labai sunki, todėl šansų, kad ji liks gyva – beveik nebuvo. Neringa pasakoja ir kitą dieną neišgirdusi jokių paguodos žodžių – gydytojai sakė, kad jeigu Kotryna išgyvens penkias paras – tai bus stebuklas.
O net tuo atveju, jeigu išgyvens, gydytojų teigimu, normaliai nefunkcionuos ir, liaudiškai tariant, bus gulinti daržovė. Tačiau tėvai su tokiomis gydytojų prognozėmis nesusitaikė ir nenuleido rankų. Jie ieškojo informacijos, kaip galėtų padėti dukrai ir įvairiomis priemonėmis bandė žadinti dukros receptorius.
„Mes praktiškai neklausėm gydytojų rekomendacijų ir į mus labai kreivai žiūrėjo reanimacijoje. Aš daug ką dariau, ko negalima daryti, pasislėpusi kišau po nosimi visokius eterinius aliejus“, – šypteli Neringa. – Pratinau receptorius, nes tai yra labai svarbu. Ištisai skaičiau internete informaciją ir Amerikos smegenų traumų mokslinę literatūrą anglų kalba.
Ieškojau, kaip daroma viskas tose šalyse, kur tai yra dažnas atvejis. Nes Lietuvoje dar mažai kalbama apie tai. Aš intuityviai nepasitikėjau viskuo, kas yra sakoma, ir dariau pagal save. Mano atveju, tai pasiteisino.“
Prie dukros lovos praleisdavo 24 valandas
Praėjus penkioms paroms, kurios buvo kritinės Kotrynos gyvybei, gydytojai pranešė, kad mergaitės būklė yra stabili ir tikėtina, kad ji išgyvens. Atsiklausę gydytojų ir gavę leidimą liesti dukrą, tėvai ėmė mergaitę masažuoti, kalbinti, bendrauti su ja, tikėdamiesi, kad Kotryna kuo greičiau atsibus.
„Iš mano vyro lūpų gal trečią parą nuskambėjo klausimas „kada bus galima ją judinti?“ Kai praėjo tas penkių parų krizinis laikotarpis ir ji išgyveno, mums buvo leista ją judinti, nes niekas nebuvo sulaužyta.
Vyras pats ėmėsi ją masažuoti, mankštinti, neleido pėdoms nukristi, visą laiką statė atramas, kad neatsirastų sausgyslių kontraktūros, kurias vėliau būna labai sudėtinga arba išvis nepavyksta atstatyti, nors medikai to nepasako“, – sako Neringa, prisimindama, kad taip mankštindami dukrą jiedu su vyru prie ligoninės lovos praleisdavo ištisą parą.
„Kai neurochirurginiame skyriuje mums leido gulėti kartu su ja, su vyru pamainom keisdavomės: vienas nueidavo miegoti, kitas eidavo su ja dirbti: kalbėtis, skaityti, klausyti muziką, judinti rankas, daryti masažus. Mes ir šiandien išgirstam iš gydytojų ir kineziterapeutų, kad didžiausias indėlis buvo mūsų, nes mes neleidome Kotrynai užsigulėti, todėl tas atsistatymas vyko visiškai kitaip“, – džiaugiasi N. Stanevičienė.
Stebuklingas brolio prisilietimas
Kol vienas iš tėvų leisdavo laiką ligoninėje su Kotryna, kitas grįždavo namo, kur jų laukdavo tuo metu dar trimetis sūnus. Nors gydytojai nerekomendavo berniuko vestis į reanimaciją, nes, pasak jų, tokia patirtis gali vaiką sutraumuoti, Neringa pasakoja jautusi, kad berniukas sunkią akimirką turi būti šalia sesers.
„Aš manau, kad viskas priklauso nuo to, kaip paruoši vaiką. Kaip bebūtų, jis pats dalyvavo tame įvykyje, mes neslėpėme visos tos situacijos ir kalbėjomės su juo, kiek galėjome, nes faktas, kad mes negalėjom su juo ištisai būti. Mes nusprendėme atsivesti sūnų į reanimaciją ir tai tikriausiai buvo geriausias mūsų sprendimas.
Mes jį tiesiog sodinom į sesės lovą, leidom liesti, glostyti, bučiuoti ir įvyko stebuklas – tuo metu iš Kotrynos prasidėjo daugiau reakcijų. Ji pradėjo minimaliai judinti pirštus, patraukti koją. Gydytojai mums bandė įrodyti, kad tai nerviniai tikai, bet aš nesutinku. Manau, kad taip žmogus, įdėdamas daug pastangų, parodo „aš girdžiu“, – įsitikinusi dviejų vaikų mama.
Niekada nenustojo tikėti
Neringa pasakoja, kad skaičiuojant minutes, iki kol dukra atsibus, ji visą laiką gyveno nežinomybėje ir stengėsi neprarasti vilties. Kadangi medikai nieko negalėjo pažadėti, tėvams liko vienintelė išeitis – nenuleisti rankų ir tikėtis, kad dukra pabus iš komos. Moteris sako visada būsianti dėkinga reanimacijoje dirbusiai medicinos seselei ir gydytojui, operavusiam Kotryną, kurie vieninteliai iš visų sutiktų medikų suteikė nors lašelį vilties:
„Žmogus, kuris mus labiausiai įkvėpė, tai buvo pati pirma sutikta reanimacijoje medicinos seselė, kuri pasakė, kad dar ne tokių stebuklų būna ir, kad tikrai stebuklai vyksta. Ji visada mums pasakydavo, kad vadovaukitės intuicija.
Algimantas Matukevičius buvo tas gydytojas, kuris pasakė, kad smegenys yra plastiškos ir viskas yra įmanoma. Mus labiausiai įkvėpė auksinis iš jo lūpų pasakytas sakinys: „pamatęs, kokie jūs pozityvūs ir užsispyrę tėvai, aš tikiu, kad jūs padarysit neįmanoma“.
Mintimis sugrįždama atgal, Neringa sako kaip vakar prisimenanti tą dieną, kai dukra, po trijų savaičių praleistų komoje, pirmą kartą atsimerkė – iš pradžių atmerkė vieną akį, paskui ir antrą, o vėliau pradėjo atlikti ir minimalius judesius. Tačiau mergaitė visiškai nejudino dešinės pusės kūno, jis buvo paralyžiuotas. Taip pat Kotryna negalėjo kalbėti, todėl tėvams buvo sunku suprasti, kaip ji jaučiasi ir ar ką nors prisimena.
„Kadangi Kotryna išbuvo gilioje komoje, jai buvo įstatytas ir trachiostominis vamzdelis, per kurį ji kvėpavo, o jį turint kalbėti neįmanoma, todėl negalėjome žinoti, ar jos atmintis dingo“, – sako N. Stanevičienė.
Nustebino net medikus
Rugsėjo mėnesį Kotryna buvo perkelta į reabilitacinę ligoninę Kaune ir ten praleido beveik tris mėnesius. Po avarijos labiausiai buvo pažeistas mergaitės kalbos centras, todėl gydytojai netgi prognozavo, kad ji nekalbės.
Tačiau Neringa su vyru tokių minčių net neprisileido artyn ir visą laiką tikėjo, kad dukra vieną dieną ims tarti bent pavienius žodžius. Tą Kotryną padarė jau po mėnesio reabilitacijos klinikoje, taip nustebindama visus ir įrodydama, kad viskas įmanoma net tuomet, kai vilties yra labai mažai:
„Logiškai mąstant, ji turėjo visai nekalbėti, nes ta smegenų dalis yra pažeista. Kai spalio mėnesį jai buvo pašalinta trachiostoma, prašėme jos, kad pradėtų kalbėti, mimikuodavom prieš ją ir ji po kiek laiko ištarė pirmuosius žodžius, kurie buvo kaip kūdikio garsai. Pirmasis jos ištartas žodis buvo „mama“. Po to pradėjome ją mokyti tokių žodžių, su kuriais galėtų pasakyti, ko nori.
Tuomet jau pasakydavo ir „noriu“. Aišku, raidės „r“ netarė, viskas buvo sunkiai suprantama. Sudarinėti sakinius ji pradėjo tik po kokių pusės metų, bet tai irgi neprilygsta jos amžiaus vaikų tariamiems sakiniams. Ji raides pažinojo, mokėjo sudėti skaičius, skaityti, tačiau negalėjo to ištarti žodžiais“, – sako mama.
Šiandien Kotryna kalba, tačiau jos tariami sakiniai dar nėra rišlūs ir, pasak Neringos, pirmą kartą ją sutikęs žmogus sunkiai suprastų, ką ji nori pasakyti.
„Viskas vyksta labai sulėtintai. Kol aš tą patį žodį pasakau penkis kartus, ji gali ištarti tik vieną kartą“, – priduria N. Stanevičienė.
Įkalinta tarsi kūdikio kūne
Moteris pasakoja, kad ilgą laiką Kotryna nieko negalėjo daryti pati ir buvo tarsi aštuonmetė įkalinta kūdikio kūne. Tačiau po trijų mėnesių reabilitacijos mergaitė ėmė sėdėti vežimėlyje, laikyti galvą, o vėliau ir pati atsisėsdavo. O prieš pat išvykstant iš reabilitacijos klinikos savarankiškai žengė ir keletą žingsnių.
„Pirmi žingsniai buvo kaip kūdikio. Viskas atrodė taip: aš stovėdavau iš priekio, vyras iš nugaros ir tarsi paleistum kūdikį eiti pirmus žingsnelius. Kol ji pradėjo savarankiškai eiti, reikėjo įdėti labai daug darbo. Tačiau net ir dabar dar einame šalia jos, nes baisu, kad gali neišlaikyti pusiausvyros“, – sako N. Stanevičienė.
Moteris džiaugiasi, kad nors Kotryną gyvenime lydėjo daugybė sunkių išbandymų, mergaitė ryžtingai siekia grįžti į normalų gyvenimo ritmą ir nepasiduoda negatyvioms mintis.
„Ji negalėjo paeiti, bet taip troško viską daryti savarankiškai, kad norėdama nueiti į tualetą ji tiesiog šliauždavo keturiomis, nes nenorėjo, kad kažkas ją lydėtų. Teko net dėti apsaugas ant kelių“, – šypsosi Neringa.
Stengiasi, kad dukra galėtų gyventi savarankiškai
Šiandien Kotryna vis dar jaučia traumos sukeltus padarinius – turi išlikusį paralyžių, susiduria su sunkumais vaikščiojant, jai krypsta stuburas, todėl įvairios mankštos ir užsiėmimai jai, net ir praėjus pusketvirčiui metų po avarijos, būtini kone kasdien.
„Atstatymas su kineziterapeutų ir ergoterapeutų pagalba vyko kelis metus ir tęsiasi toliau. Smegenys gyja ilgai ir tam reikia labai daug darbo. Kotryną kasdien lavina ergoterapeutė, jos eisena nėra tobula, todėl kasdien jai taikomi masažai ir su ja dirba kineziterapeutas. Taip pat jai padeda logopedas.
Mums labai didelis pasiekimas yra tai, kad ji po namus vaikšto savarankiškai. Tačiau pilnai pasirūpinti savimi trukdo tai, kad jos dešinės rankos judesiai labai riboti, ji negali pilnai ištiesti rankos ir pirštų. O kairė jos ranka dreba, nes iš mažųjų smegenėlių eina vadinamasis tremoras.
Tas drebėjimas gali atsirasti bet kada, todėl kartais jai sunku savarankiškai pavalgyti. Kietą maistą ji gali suvalgyti pati, bet sriubą ne“, – pasakoja N. Stanevičienė.
Neringa sako suprantanti, kad dukra niekada nebebus tokia kaip anksčiau, tačiau jiedu su vyru iš visų jėgų stengiasi, kad ateityje mergaitė galėtų gyventi kuo savarankiškiau:
„Mes ir šiandien esame reiklūs ir daug ko už ją nedarome. Ji verkia, kai jai kas nors neišeina, bet kitaip nebus. Tokioje situacijoje reikia suvokti, kad negalima visko daryti už vaiką.
Mes stengiamės jai paaiškinti, kad ji privalo mokytis viską daryti savarankiškai, nes kitaip būdama 18-iolikos turės gyventi su tėvais, negalės pati vairuoti ar važinėti dviračiu.“
Dukros nelaimė įkvėpė padėti kitiems
Šiuo metu Neringa nedirba ir visą laiką skiria dukros priežiūrai, o save realizuoja užsiimdama mylimu hobiu – fotografija. Moteris sako, kad šeimą ištikus nelaimei ji niekuomet neklausė savęs, kodėl likimas atsiuntė tokį skaudų išbandymą.
Ir nors pripažįsta, kad šeimai sunkiu metu, išlikti stipriai ir nepalūžti buvo be galo sunku, šiandien ji tai priima kaip duotą ženklą iš aukščiau, kad galbūt jie buvo pasirinkę netinkamą kelią.
„Dažniausiai mums duoda įvairių mažų perspėjimų, bet mes ne visuomet juos suvokiame. Todėl mums reikia didelių sukrėtimų, kad iš tikrųjų suprastume savo kelią. Aš tas penkias kritines paras verkiau nesustodama, bet vėliau atėjo suvokimas, kad viskas bus gerai, esame šeimą ir viską ištversime“, – tvirtina ji.
Jausdama dėkingumą už išgelbėtą dukros gyvybę, moteris įkūrė VšĮ „Išgyvenau“, kurio tikslas suteikti pagalbą susidūrusiems su smegenų trauma. Šiuo metu Neringos įkurtas paramos fondas suteikė pagalbą jau keturiolikai šeimų – aprūpino jas reikiama medicinos įrangą ar būtinomis reabilitacijos procedūromis.
„Mes nepervedame paramos į sąskaitas ar neduodame grynais. Dažniausiai išperkame procedūras ar nuperkame reikalingą įrangą. Stengiamės padėti visiems, bet mūsų biudžetas labai ribotas, galime suteikti tiek, kiek surenkame žmonių pagalba“, – pasakoja N. Stanevičienė.
Taip pat savo patirtimi moteris dalijasi ir socialiniuose tinkluose bei „Instagram“ paskyroje „Išgyvenau“, taip norėdama suteikti kuo daugiau informacijos kitiems ir įkvėpti su panašiais likimo išbandymais kovojančias šeimas.
Jeigu norite prisidėti prie VšĮ „Išgyvenau“ veiklos ir padėti šeimoms, susidūrusioms su smegenų traumomis, tai galite padaryti šiais rekvizitais:
PayPal: [email protected] Pervesdami paramą į sąskaitą VšĮ „Išgyvenau“ (Įmonės kodas 304780419, Swedbank LT547300010154552773) SMS žinute Nr. 1670, Tekstas: Herojus2 – auka 2 Eur. Herojus5 – auka 5 Eur.
Taip pat galite tapti VšĮ „Išgyvenau“ remėjais „Patreon“ platformoje.
