Apie tai, kokių etiketo taisyklių reikėtų laikytis laidotuvėse, kokia apranga tokiai progai yra priimtina bei kaip etiškai pareikšti užuojautą ar įteikti vokelį su pinigais, naujienų portalui tv3.lt papasakojo etiketo lektorė, „Instagram“ paskyros „raffine etiketas“ įkūrėja Emilija Ždanovič-Pečkienė.
Ar į laidotuves būtina rengtis juodai?
Paklausta apie laidotuvėms tinkamą aprangą, etiketo lektorė pažymi, kad laidotuvės – rimties metas, todėl apranga turi būti elegantiška, nes per tai, ką apsivilksime, galime pasiųsti aiškias žinutes.
„Klasikinio, minimalistinio stiliaus pasirinkimas parodo mūsų suvokimą apie ceremonijos svarbą, formalumą ir iškilmingumą.
Kuklumas ir paprastumas aprangoje pabrėžia, kad laidotuvės, šermenys nėra tinkamas metas dėmesiui pritraukti demonstruojant save, bet, atvirkščiai, siekiama ramybės, susikaupimo, prisitaikymo prie gedulingos nuotaikos.
Kuklumas taip pat galėtų priminti apie gyvenimo trapumą bei materialinių dalykų nereikšmingumą“, – aiškino E. Ždanovič-Pečkienė.
Daugelio įsitikinimu, į laidotuves tinka vilktis tik juodos spalvos drabužius, tačiau pašnekovė patikslina, kad daugelyje kultūrų juodos spalvos apranga rekomenduojama velionio artimiesiems.
Kitiems, susirinkusiems į šermenis ar laidotuves, juoda spalva nėra būtina, vis tik, patariama rinktis tamsias ar neutralias spalvas, atspalvius. „Tamsių spalvų aprangos pasirinkimas rodo solidarizavimąsi su gedinčiais, simbolizuoja empatiją, gebėjimą užjausti“, – pridūrė ekspertė.
Tinkama laidotuvių apranga
Tad kaip rekomenduojama rengtis į laidotuves? E. Ždanovič-Pečkienės teigimu, labiausiai elegantiška apranga vyrams yra juodas klasikinis kostiumas, balti marškiniai, juodas kaklaraištis ir juodi ne lakiniai oksfordai arba derbiai.
„Kiti galėtų rinktis tamsiai mėlyną, tamsiai pilką kostiumą arba mažiau formalią, bet santūrią ir tvarkingą aprangą“, – patarė pašnekovė.
Vis tik, ji pažymi, kad juodi marškiniai nėra tinkamas pasirinkimas laidotuvėms, mat jie labiau tinka kasdienai, o ne sakraliai ceremonijai.
Moterims rekomenduojamos spalvos yra mėlyna, pilka, ruda, žalia, violetinė arba juoda, pastarąją moterys gali rinktis nepriklausomai nuo to, kiek artimi buvo santykiai su velioniu. Be to, velkantis ne kelnes, svarbu nepamiršti atkreipti dėmesio į jų ilgį, o kai kurių aprangos detalių geriausia vengti visai:
„Moterys, kurios nusprendžia vilkėti suknelę ar sijoną, turėtų atkreipti dėmesį, kad jų ilgis būtų bent iki kelių. Gilios iškirptės ir atviri pečiai laidotuvių apeigose yra tabu. Taip pat reikėtų vengti pernelyg blizgančių papuošalų, ryškaus makiažo, atviros avalynės, spalvotų pėdkelnių, intensyvių kvepalų.“
Etiketo lektorė pažymi, kad mirtis – neišvengiama ir visiems anksčiau ar vėliau teks sudalyvauti kieno nors laidotuvėse, todėl elegantišką tamsią aprangą savo spintoje rekomenduojama turėti visiems suaugusiesiems.
Nedarykite šių klaidų
Vykstant į atsisveikinimą su mirusiuoju, svarbu ne tik tinkamai pasirinkti aprangą, bet ir nepamiršti bendrojo etiketo taisyklių. Pirma ir svarbiausia taisyklė – gerbti laidojimo ir gedėjimo tradicijas bei papročius.
„Tie, kuriems teks dalyvauti kitą tikėjimą išpažinusio žmogaus laidotuvėse, turėtų pasidomėti, kaip elgtis. Tai nereiškia, kad būtina išmokti religinius veiksmus, tačiau išlaikyti taktą yra privaloma. Nederėtų komentuoti ar aptarinėti apeigų, kurias pasirinko velionio šeima“, – pažymi pašnekovė.
Taip pat svarbu paisyti artimųjų valios – jei artimieji prašo pagerbti velionį vienu ar keliais gėlių žiedais, nereikėtų nešti didžiausių vainikų bei nepamiršti išjungti telefoną, nefotografuoti, vengti garsių pašnekesių, juoko, kitokio triukšmo, kuris gali trikdyti.
Viena daugiausiai klausimų keliančių dalių yra užuojautos pareiškimas išgyvenančiajam netektį – kaip tai padaryti taktiškai, neįkyriai ir kuo paprasčiau? E. Ždanovič-Pečkienė primena, kad išgyventieji artimojo netektį yra itin pažeidžiami, todėl užuojautą reikėtų išreikšti trumpai.
„Tai galėtų būti vienas sakinys, vienas žodis „užjaučiu“, apkabinimas, galvos linktelėjimas arba rankos paspaudimas. Beje, vienintelis atvejis, kai spaudžiant ranką kairę ranką leidžiama uždėti ant viršaus, yra būtent užuojautos pareiškimo momentas“, – kalbėjo etiketo lektorė.
Be to, pašnekovė priduria, kad nereikėtų skubėti reikšti užuojautos vos sužinojus apie žmogaus mirtį – iki laidotuvių ši pareiga priklauso artimiausiems, kurie sunkiu metu gali pasiūlyti realią pagalbą organizuojant laidotuves ar palaikant gedinčiuosius.
„Visi kiti asmenys gali išreikšti užuojautą atėję į šermenis ar laidotuves. Pareikšti užuojautą galima ir vėliau, pavyzdžiui, sutikus asmenį darbe, ypač, jei santykiai apsiriboja dalykiniais reikalais“, – pridūrė ji.
Neužduokite kelių klausimų
Vis daugiau žmonių apie artimo žmogaus netektį praneša savo socialiniuose tinkluose, tačiau ekspertės teigimu, socialiniai tinklai nėra geriausia vieta išreikšti užuojautą, todėl skelbiantiems informaciją apie netektį ir atsisveikinimą primena, kad komentarus galima išjungti.
Į laidotuves vis dažniau plūstant su pinigais vokeliuose, E. Ždanovič-Pečkienė pasidalijo ir keliais patarimais, kaip juos įteikti: „Nereikėtų skubėti įteikti vokelio vos atėjus į šarvojimo salę. Tai nėra dovana, kurias esame įpratę įteikti iš karto, o parama, kuri turėtų būti perduota diskretiškai, sulaukus tinkamos akimirkos.
Vokelio įteikimas ramioje aplinkoje suteikia galimybę ne tik išreikšti užuojautą, bet ir pakalbėti su artimojo netekusiais žmonėmis. Nuoširdus pokalbis neutralioje aplinkoje bent šiek tiek numalšina netekties sielvartą.“
Tačiau šermenyse ar laidotuvėse sulaukus progos pasikalbėti su netektį išgyvenančiu žmogumi, svarbu atminti, kad ne visi klausimai ir pokalbių temos yra tinkami. Pokalbio metu svarbu neperžengti ribų ir dar labiau neapsunkinti gedinčiojo.
„Netaktiški klausimai, smalsumas, kontraversiškos replikos gali skaudinti ir sukelti papildomą stresą. Pavyzdžiui, domėtis mirties priežastimis nereikėtų tol, kol šeimos nariai patys neinicijuos šios temos.
Aptarinėti velionio gyvenimo būdą ar atskleisti paslaptis, nes jo jau nėra tarp gyvųjų, yra labai didelis netaktas, o paveldėjimo ir palikimo tema nediskutuojami ne tik šermenų ar laidotuvių metu, bet pašaliniams apskritai neturėtų rūpėti kitų asmenų finansiniai reikalai“, – priminė etiketo lektorė.
Pasiteiravus, kokias dar klaidas išskirtų kaip netinkamą elgesį, E. Ždanovič-Pečkienė sako, kad paplitusį gestą gedulingų pietų metu išgerti už velionį, jos manymu, būtų galima pakeisti prasmingesniu būdu pagerbti velionio atminimą, pavyzdžiui, malda, tylos minute ar šiltų prisiminimų dalijimusi.
Galiausiai, etiketo lektorė pastebi, kad nors pasaulis liberalėja, vis dar girdimos replikos, kodėl artimąjį neseniai palaidojęs asmuo nevilki gedulą atspindinčių drabužių ar kodėl leidžia sau dalyvauti šventėse, pramogauti, nes dar neva nepraėjo pakankamai laiko po laidotuvių.
„Gedėjimas yra individualus, griežtų taisyklių nėra. Kiekvienas su savo jausmais išbūna skirtingai: vieniems padeda susilaikymas nuo pramogų, kiti gyvena įprastu gyvenimo ritmu, todėl panašaus pobūdžio pastabos neturi jokio pagrindo ir neturėtų skambėti iš mandagaus žmogaus lūpų“, – patarė E. Ždanovič-Pečkienė.
