Nors dažnu atveju neurochirurgų darbas ar operacijos paprastam žmogui kelia ir nerimą, ir susidomėjimą – juk operuojamos smegenys, paslaptinga ir sudėtingas organas, šias procedūras atliekantis VUL Santaros klinikų neurochirurgas dr. Žilvinas Chomanskis teigė, kad tai nėra taip baisu, kaip gali pasirodyti.
„Tai tikrai nėra baisi procedūra. Tai yra gana elegantiška, paprasta procedūra“, – sakė jis nuotolinės konferencijos metu.
Kaip atliekama gilioji smegenų stimuliacija?
Gydytojo aiškinimu, operacijos metu į giliąsias smegenų substancijas įvedami elektrodai.
„Tai tokie pailgi, ploni, 1,5 mm storio, paprastai sakant, laideliai. Tai tiesiog yra laidukas, kurio gale yra kontaktai ir tas elektrodas yra įstatomas į giliąsias smegenų substancijas.
Ir tuomet elekriniu poveikiu stengiamės jas paveikti. Galime stimuliuoti branduolį, jį slopinti ir tokiu būdu gauti gydomąjį efektą. Tad giliosios smegenų stimuliacijos nereikia suprasti kaip kažko labai baisaus ar neįmanomo, kad tai aukštasis pilotažas, raketų mokslas. Tai tikrai taip nėra“, – kuklinosi gydytojas.
Šis gydymo metodas VUL Santaros klinikose taikomas jau kokį penketą metų, o pasaulinėje praktikoje – bent kelis dešimtmečius.
Neurochirurgas pasakojo, kad tokia operacija gali būti atliekama dviem būdais – vietinėje nejautroje arba bendrojoje nejautroje. Jo aiškinimu, atliekant operaciją su vietine nejautra, galima stebėti pacientą: „Elektrodas tuo metu dažniausiai statomas apytiksliai ir tuo metu jau žiūrime, ar sumažėjo tremoras, sukaustymas, ir pagal tai sprendžiama, ar jis gerai įdėtas.“
Vis tik dabar dažniausiai operacija atliekama pacientui visiškai miegant – taip jam kyla ir mažiau streso, ir operacija pasidaro gerokai trumpesnė. „Operacijos metu ant galvos uždedamas specialus rėmas, kuris labai dažnai kelia didžiulį stresą pacientui. O kai jis miega, to streso nelieka“, – pastebėjo Ž. Chomanskis.
Jokie laideliai iš galvos nestyro
Paklaustas, kaip atliekama pati operacija, neurochirurgas pasakojo, kad kaukolėje yra išgręžiamos dvi 1–1,5 cm diametro skylutės ir pro jas įvedami elektrodai.
„Jie įvedami remiantis magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) ir kompiuterinės tomografijos (KT) vaizdais. Įvesdami elektrodus privalome atkreipti dėmesį į aplinkines struktūras, kad jų nepažeistume: nepraeitume pro kokią kraujagyslę, smegenų skilvelį ir kad nebūtų pooperacinių komplikacijų, kurių seniau bijodavome, kai operacijos būdavo atliekamos be MRT ar KT kontrolės. Šiais laikais viskas padaroma milimetriniu tikslumu“, – aiškino jis.
Įstačius elektrodus jų laideliai yra pravedami po oda už ausies, išilgai kaklo ir pritvirtinami prie krūtinės ląstoje po oda implantuojamo neurostimuliatoriaus.
„Dažnai, būna, pacientai klausia, ar kažkas styros iš galvos, tai ne, tie elekrodai yra pravedami po oda ir stimuliatorius yra įstatomas kairėje ar dešinėje krūtinės ląstos pusėje – tiesiog sienoje, riebaliniame audinyje.
Stimuliatorius iš principo yra elektrinė grandinė, kur pagrindinis komponentas yra ilgai veikianti baterija, kuri gali būti pakraunama arba ne. Procedūra užtrunka apie 4–5 valandas, jos metu pacientas miega ir nieko nejaučia“, – dėstė Ž. Chomanskis.
Jei baterija yra pakraunama, ją krauti žmonėms tenka 1–2 kartus į savaitę – pasėdėti kelias valandas iš išorės prisidėjus specialų prietaisą, kai per odą pakraunama baterija. Jei stimuliatorius nepakraunamas, po kelių metų prireikia 15–30 minučių operacijos vietinėje nejautroje ir jis pakeičiamas. Tuo metu į smegenis implantuojami elektrodai turėtų tarnauti visą laiką.
Daugiausiai pacientų – sergantys Parkinsono liga
Pašnekovas pasakojo, kad šiandien yra kelios pagrindinės būklės, kada taikoma gilioji smegenų stimuliacija.
„75 proc. visų pacientų yra sergantieji Parkinsono liga. Tuomet yra generalizuota distonija ir esencialinis tremoras. Jei kalbame apie Parkinsono ligą, pagrindinė indikacija yra vaistais nevaldoma ar sunkiai valdoma šios ligos tremoro forma. Kitas dalykas yra ta sukaustymo forma, kur vyrauja rigidiškumas, kai jau nebepakanka vaistų.
Turi viską išaiškinti, kad nestyro elektrodai ar antenos, jokių problemų skrendant lėktuvu. Bijo, kad parduotuvėje stabdys tie lokatoriai dėl vagių. Tikrai taip, tas gali atsitikti, bet pacientai turi specialias korteles, kurioje parašyta, kad žmogus turi tokį prietaisą.
Kitaip sakant, pacientas išgeria tabletę, tuo metu, kai vaistas veikia, jis jaučiasi labai gerai, bet tuomet staiga vaisto efektas baigiasi ir reikalinga nauja dozė. Tada atsiranda šalutiniai vaistų vartojimo reiškiniai“, – komentavo Ž. Chomanskis.
Tiesa, jis priminė, kad Parkinsono liga yra neurodegeneracinė ir kol kas nėra išgydoma. Tad taikant giliąją smegenų stimuliaciją galima pagerinti ligonių būklę, bet liga gali toliau progresuoti.
„Taip pasiekiama simptomų korekcija ir kontrolė, o pati liga yra kiek kitos kilmės ir eina toliau, gali progresuoti, dėl to ilgainiui gali reikėtų didesnių stimuliacijos parametrų“, – pridūrė gydytojas.
Pajaučia efektą ir vos vieną po operacijos
Pašnekovas kartu pastebėjo, kad kitą kartą pacientai džiaugiasi pagerėjusia būkle tik po operacijos, nors stimuliatorius dar būna neįjungtas:
„Jau pirmą dieną įdėjus elektrodą vien dėl to, kad į smegenų branduolį įdėtas kažkoks daiktas, jis pradeda neveikti, ko mes ir siekiame. Ir vien nuo to pacientui gali pagerėti. Po kokios savaitės, praėjus šiam poveikiui, jau galima pradėti galvoti apie elektrodo įjungimą.“
Ž. Chomanskis prisiminė, kaip vienas pacientas iškart po operacijos stebėjosi, kad 10 metų taip nevaikščiojo, nors stimuliatorius dar nė nebuvo įjungtas.
Neurochirurgas pasakojo, kad šiaip po operacijos pacientas jau kitą dieną stojasi, vaikšto. Ketvirtą penktą parą jį jau galima paleisti namo, Santaros klinikose tokie pacientai dažniausiai keliauja į reabilitaciją.
„Tada po kokių dviejų savaičių ar savaitės pacientas iš reabilitacijos atvyksta pas mus ir jau pradedame stimuliatorių įjungti. Tą parą pacientas jau nebegeria vaistų, kad galėtume pamatyti stimuliacijos efektą. (...) Įvertiname, kuris kontaktas iš tų keturių, kuriuos turime įvedę, geriausias pacientui. (...)
Tada prasideda naujas paciento gyvenimo etapas, tuomet palaipsniui vaistų dozės mažinamos, stimuliacija keliama. Paprastai trunka 3–6 mėnesius, kol pavyks pajusti rezultatą“, – aiškino gydytojas.
Ateitis – dar daugiau ligų gydyme
Pašnekovas neslėpė, kad dalį pacientų lydi baimės, ar galės po operacijos skristi lėktuvu, be trikdžių eiti į parduotuves.
„Tai turi viską išaiškinti, kad nestyro elektrodai ar antenos, jokių problemų skrendant lėktuvu. Bijo, kad parduotuvėje stabdys tie lokatoriai dėl vagių. Tikrai taip, tas gali atsitikti, bet pacientai turi specialias korteles, kurioje parašyta, kad žmogus turi tokį prietaisą. Bet tikrai tai nestabdo, galima viską daryti gyvenime, tik, svarbu, viską proto ribose“, – kalbėjo Ž. Chomanskis.
Parkinsono liga yra neurodegeneracinė ir kol kas nėra išgydoma. Tad taikant giliąją smegenų stimuliaciją galima pagerinti ligonių būklę, bet liga gali toliau progresuoti.
Gydytojas kartu užsiminė, kad gilioji smegenų stimuliacija ateityje gali pasitarnauti ir platesniam sutrikimų spektrui gydyti.
„Kas vyksta jau šiuo metu, yra studijos, kalbama ir apie tam tikrus psichiatrinius susirgimus – obsesinį kompulsinį sindromą, depresiją, šizofreniją. Tai – ateitis. Kol kas yra bandymai, klinikinės studijos ir rezultatai nuteikia pozityviai.
Kitas dalykas, ar dar galime kažką padaryti? Galime pareguliuoti kraujospūdį? Galime. Kraujospūdis iš principo reguliuojamas nerviniu būdu, tai yra kraujagyslės tonuso priklausomybė. Jei galime išjungti branduoliuką ar jį kiek paslopinti, atsileidžia kraujagyslė, sumažėja kraujospūdis, vaistų nebereikia“, – apie metodo pritaikymo galimybes kalbėjo neurochirurgas.
