Visuomeninės Rasų kapinių draugijos narys, visuomenininkas Darius Levicki pravėrė paslapčių šydą ir papasakojo apie istoriškai svarbius čia atgulusius asmenis, kapinėse palaidotą Lenkijos didvyrio širdį bei kapinių istorinę bei kultūrinę svarbą.
Įdomias, netipines, niūrias ir prislegiančias, kartais net žadą atimančias Vilniaus kapinių istorijas D. Levicki sudėjo į dvikalbę lietuvių-lenkų knygą „Šiurpios istorijos iš Rasų kapinių“.
Dauguma apžvelgiamų įvykių – iš tarpukario, mat, kaip teigia autorius, anuomet spaudoje kapinėse nutikę įvykiai būdavo pagrindinė aptarinėjama tema, tačiau bėgant laikui jos nugrimzdo užmarštin. „Mažai girdėtos istorijos ir paslaptys iš seniausios nekropolijos, originalios iliustracijos – štai, ko reikia šiandieniniam senojo Vilniaus mylėtojui!“ – įsitikinęs D. Levicki.
Senųjų Rasų istorinė ir kultūrinė svarba
Senosios Rasų kapinės 1801 m. buvo įkurtos kaip Misionierių bažnyčios parapijinės kapinės ir, kaip teigia D. Levicki, nuo pat jų įsteigimo turėjo didelę reikšmę miesto ir apylinkių gyventojams.
„Visgi jų prestižas pradėjo augti nuo XIX a. vidurio ir savo piką pasiekė XX a. 4 deš. Pabaigoje. Kapinių populiarumui įtakos turėjo geras organizavimas. Visų pirma tai, kad jau XIX a. per. Sumūryti du kolumbariumai ( dėl blogos būklės nugriauti 1937 m. ir 1957 m.), o vėliau – aptvertos mūrine siena“, – pasakojo visuomenininkas.
Viską vainikavo kapinių koplyčios pastatymas ir, kaip pastebi D. Levicki, nors neogotikinis religinės paskirties pastatas iškilo XIX a. 5-6 deš., jo statyba buvo planuota nuo pat pradžių.
Lietuvoje keičiantis santvarkoms, keitėsi ir kapinių reikšmė: nuo seno tai buvo svarbi vieta bendruomeninė vieta, čia palaidoti žymūs lenkų ir lietuvių, mažiau – baltarusių kultūros veikėjai, rašytojai, visuomenės lyderiai.
Sovietinės santvarkos metais kapinės buvo mažiau prižiūrimos, apleistos, tačiau Lietuvai atgavus Nepriklausomybę svarba vėl išaugo – tai ypatinga kultūrinės atminties vieta, istorinio ir kultūrinio paveldo objektas.
Kapinės tampa ne tik mirusiųjų amžino poilsio vieta, bet ir istorijos atspindžiu – čia galima išvysti ne vieną žymią pavardę, pamatyti garsių menininkų kūrinius mirusiesiems atminti:
„Pirmiausia, Rasose palaidoti kelių tautybių, religinių ir politinių pažiūrų asmenys. Šis faktas atspindi Vilniaus miesto daugiakultūriškumą ir istoriją, kurioje susipynė lietuvių, lenkų, baltarusių bei kitų tautų likimai.
Antra, kapinėse yra nemažai vertingų antkapinių paminklų, sukurtų žymių skulptorių ir menininkų tiek iš Lietuvos, tiek iš Lenkijos. Meno kūriniai apima įvairius antkapius, skulptūras ir reljefus, kurie parodo skirtinus meninius stilius ir epochas.“
Mauzoliejuje palaidota Juzefo Pilsudskio širdis
D. Levicki pažymi, kad sakralioje vietoje vyksta ir įvairūs kultūriniai renginiai, minėjimai, ceremonijos, kurių metų Lietuvos ir užsienio piliečiai prisimena istorinius įvykiu, pagerbia savo giminių amžinojo poilsio vietas.
Galiausiai, kalnuotos kapinės vertingos ne tik savo istorine ir kultūrine reikšme – tai informacijos šaltinis moksliniams tyrimams įvairiais aspektais.
Paklaustas apie iškiliausius Senosiose Rasų kapinėse palaidotus asmenis, D. Levicki atvirai sako – išrinkti pačius žymiausius ir svarbiausius asmenis sudėtinga, juk kiekvieno jų indėlis į Lietuvos, regiono istoriją, kultūrą, nors ir skirtingas, yra svarbus.
Vis tik, vienas kapas sulaukia itin daug dėmesio: „Mano nuomone ir ilgamete stebėsena, lietuvius į šias kapines labiausiai pritraukia Lietuvos tautinio atgimimo tėvo Jono Basanavičiaus (1851-1927) kapas. Visuomenės veikėjo indėlis ir veikla į Lietuvos kultūrą ir nepriklausomybę yra neįkainojami.“
Į šias kapines suplūsta ir daugybė Lenkijos turistų, kaip teigia D. Levicki, netgi būtų galima teigti, kad tai – turizmo traukos objektas, mat lenkams viena vieta šiose kapinėse yra išskirtinai svarbi.
„Lenkams kone šventa vieta yra Rasose esantis mauzoliejus, kuriame ilsisis Lenkijos didvyris, stovėjęs prie šios šalies nepriklausomybės ištakų, Juzefas Pilsudskis (1867-1935). Vykdant paskutinę maršalo valią, šalia jo širdies, įdėtos į urną, amžinam poilsiui atgulė jo motinos palaikai, perkelti iš Suginčių“, – pasakojo visuomenininkas.
2019-aisiais Senosios Rasų kapinės tapo traukos centru ir dėl dar vieno svarbaus įvykio – kapinių centrinėje koplyčioje perlaidoti 1863-1864 metų sukilimo dalyvių palaikai, o šis įvykis, anot visuomenininko, kalba pats už save bei simbolizuoja tautų bendrą kovą už laisvę ir nepriklausomybę.
Nenorimus vaikus palikdavo kapinėse
Vis tik, ne visos šias kapines gaubiančios istorijos nuteikia džiugiai. Aktyviai kapinių istorija besidomintis D. Levickis pripažįsta, kad jam pačiam įdomiausios mažai istorijos, nežinomos ir jau laiko tėkmėje apsamanojusios istorijos, kaip antai mažai kam girdėtas faktas, jog XX a. pirmoje pusėje motinos, norėdamos skubiai atsikratyti savo vaikų, juos palikdavo mirusiųjų laidojimo vietose.
„Pavyzdžiui, lietingą 1937 m. spalio rytą, kelios dienos iki Visų Šventųjų šventės, Rasų kapinėse rastas dešimties dienų moteriškos lyties pamestinukas. Naujagimės motina buvo netekėjusi, nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjo.
1927 m. vasarį anksčiau laiko pagimdžiusios vienos moters kūdikis netrukus mirė. Emociškai nestabili moteris vaiko lavonėlį savaitę laikė bute, o vėliau atidavė elgetai, kuri atvežė jį į Rasų kapines. 1936 m. nežinoma motina čia taip pat paliko savo šešerių metų dukrą, o pati pasišalino nežinoma kryptimi“, – žadą atimančiomis istorijomis dalijosi pašnekovas.
O senos, sunkiai pasiekiamos, nesutvarkytos traukdavo ne tik smalsuolių, norinčių patyrinėti apleistas vietas, dėmesį – tai populiaru jau nuo seno – būtent kapinės tapdavo aistros apimtų studentų ir moksleivių meilės lizdu:
„XX a. pr., pavasarėjant, Vilniaus stačiatikių kapinės Liepkalnyje tapdavo susitikimų vieta, kur įsimylėjėliai nepabūgdavo šlykščiai išniekinti šventą vietą tiesiog krūmuose ant kapų. Šių įvykių šešėlyje Rasų kapinės taip pat nebuvo išimtis: bevardžiai, dažniausiai apleisti katalikų kapinių kapai tapdavę geriausia vieta meilės žaidimams, kuriuose dominuodavo mokinių ir studentų uniformos.“
Kad įstabias istorijas saugančios kapinės nenugrimztų užmarštin ir nebūtų apleistos, 1990 m. įkurta nevyriausybinė organizacija Visuomeninė Rasų kapinių draugija, kurios tikslas – Senosiose Rasų kapinėse esančių kapaviečių renovavimas, griūvančių, dūlėjančių antkapinių paminklų konservavimas ir restauravimas.
Per kone 35-erius veiklos metus draugija pastatė penkis naujus paminklus, atnaujino net 218 senų paminklų: „Diplomuoti konservatoriai daugiausia paminklų naujam gyvenimui prikėlė Senose Rasose, nors yra restauravę kelis antkapius Naujose Rasose ir Vilniaus Bernardinų kapinėse.
Suprantame, kad tai yra mažas lašas vandenyne ir visada atkreipiame valdančiųjų dėmesį, jog trūksta stabilaus Lietuvoje ir Lenkijoje esančių institucijų, atsakingų už paveldosaugą, bendradarbiavimo. Yra pavienės iniciatyvos, tačiau jų nebeužtenka, kad istorinės sostinės kapinės būtų išsaugotos ateities kartoms“, – kalbėjo D. Levicki.
Lapkričio 1-ąją nušvinta žvakių jūra
Visuomeninė Rasų kapinių draugija Lietuvoje neturi analogų, nerastume nė vienos panašios organizacijos, besirūpinančios didžiulę istorinę vertę ir reikšmę turinčiomis kapinėmis.
Anot D. Levicki, aiškiai matyti, kad situacija, pavyzdžiui, šv. Petro ir Povilo (Saulės) kapinėse, taip pat Bernardinų kapinėse yra tragiška, tačiau draugijos narys pasigenda ir Vilniaus inteligentijos, visuomenės aktyvumo senovinių nekropolių atžvilgiu.
„Žmonių trūkumas per pavasarinę talką byloja apie žmonių abejingumą. Kažin, ar kažkas pasikeistų po dešimties, dvidešimties metų, nors, kaip sakoma, viltis miršta paskutinė...“ – pridūrė jis.
Artėjant Vėlinėms draugija taip pat imasi iniciatyvų – ne tik jau 25 kartą šiemet organizuojamos talkos, kurios metu tvarkomos Rasų ir Bernardinų kapines, į kurią kviečia lietuviškų ir lenkiškų mokyklų moksleivius, studentus, pedagogus, visus vilniečius, bet ir renka, uždega žvakes Senosiose Rasose lapkričio 1-ąją, o vėliau jas ir nurenka.
D. Levicki pasidžiaugia, kad pernai, per penkioliktąją akciją „Padovanok atminimo šviesą Rasų ir Bernardinų kapinėms“, pavyko surinkti rekordinį skaičių žvakių – buvo uždegta virš 15 tūkst. liepsnelių, kapines užliejo ugnelių jūra.
Kaip pasiseks šiemet – dar neaišku, tai draugija sužinos tik spalio 30-osios vakarą, kai suskaičiuos, kiek žvakių (D. Levicki priduria, kad geriausia nešti stiklines, ne plastmasines) buvo sunešta į Vilniaus lenkų kultūros namų priėmimą pirmame aukšte. Kiekvieną aukotoją administratorė įtraukia į sąrašą, kaip ir atneštų žvakių skaičių.
Informacija, kiek žvakių pavyko surinkti, draugija pasidalins savo internetiniame puslapyje lenkų kalba ir feisbuke lietuvių kalba. O prabėgus Visų Šventųjų dienai ir Vėlinėms, draugija suburia norinčiuosius atlikti dar vieną gerą darbą.
„Prieš šešerius metus atsirado dar viena akcija – žvakių surinkimas. Pastebėjome, kad šaltuoju laikotarpiu, ypač žiemą, žvakių stiklas periodiškai trūkinėja ir gadina paminklus, lieka nešvarumai. Todėl, kapinių administratorių įkalbinti, ėmėmės iniciatyvos“, – pasakojo pašnekovas.
Jis priduria, kad Vėlinių laikotarpiu prie pagrindinio įėjimo į Senąsias Rasų kapines, Vilniaus apylinkių kapinėse ir Varšuvos Povonzkose draugijos nariai ir skautai renka lėšas. Šiemet lapkričio 1-3 dienomis surinktos lėšos, kaip kiekvienais metais, bus panaudotos antkapinių paminklų restauravimui, todėl prisidėti prie istorijos išsaugojimo gali kiekvienas.
Prie akcijų draugija kviečia prisidėti visus – kilus klausimams dėl atvykimo laiko ar darbo įrankių, galima susisiekti su Rasų bei Bernardinų kapinių administracija telefono numeriais +370 612 50820 (Rita) arba +370 612 15772 (Nijolė). Į kitus rūpimus klausimus atsakymus gali pateikti ir Visuomeninė Rasų kapinių draugija, parašius jiems žinutę socialiniuose tinkluose arba el. paštu rossa.wilno@gmail.com.
