Mažosios Liepos mama Diana Eitmantienė atskleidė jaudinančią dukrytės istoriją ir su ašaromis akyse prisiminė pačius sunkiausius Liepos ligos momentus.
Pradėjo dažnai sirgti
Iki lemtingojo 2021 metų gruodžio mėnesio Liepa buvo tokia mergaitė, kaip ir visi kiti vaikai. Diana su vyru džiaugėsi savo dukryte, ji augo tiesiog akyse.
Vis tik artėjant žiemos sezonui vos metų ir keturių mėnesių Liepa pradėjo vis dažniau sirgti. Nors sirgimai – įprastas reiškinys tokio amžiaus vaikams, tačiau praėjus kuriam laikui Liepos būsena pradėjo žaibiškai blogėti.
„Liepa pradėjo sirgti dažniau nei įprastai. Jai vis pasireikšdavo šlapimo takų infekcijos, pakildavo temperatūra, o jau pieš pat diagnozės nustatymą jos būklė pradėjo greitai prastėti.
Ji buvo labai nusilpusi, išbalusi, ant jos kūno atsirado mėlynių, kurios ilgą laiką nedingdavo. Tada ir nusprendėme vykti į Šiaulių ligoninę“, – apie pirmuosius neįprastus signalus pasakojo Diana.
Pašnekovė prisiminė, kad tuo metu jos su dukryte ne vieną kartą vyko į ligoninę. Ji pasakojo, kad kiekvieną kartą Liepą ištirdavo ir jai skirdavo antibiotikus.
Vis tik mergaitė jausdavosi geriau tik tuo metu, kai gerdavo vaistus, o nutraukus jų vartojimą jai pakildavo temperaūra, tad paskutiniojo, lemtingojo apsilankymo metu Šiaulių ligoninės specialistai nutarė siųsti mergaitę į Kauno klinikas.
„Kaune mums pranešė, kad Liepai bus kažkokia kraujo liga. Tuo metu jie mus išsiuntė į Vilniaus Santaros klinikas. Atvykus į Vilnių mus tyrė – padarė kaulų čiulpų tyrimą.
Tada gydytojai pranešė, kad Liepai – ūminė limfoblastinė leukemija“, – gniuždančią gruodžio 15 dieną išgirstą diagnozę su ašaromis akyse prisiminė Diana.
Gydymas nepraėjo be komplikacijų
Sergančiai net pusantrų metukų neskaičiavusiai mergaitei iš karto buvo taikytas chemoterapinis gydymas. Tuo metu atrodė, kad viskas klostosi sėkmingai, tačiau jau po mėnesio paaiškėjo, kad gydytojai susidūrė su problema.
Diana pasakojo, kad nors jiedu su vyru dėjo visas viltis į chemoterapiją, tačiau susidūrus su komplikacija – „nepraeinamumu“, teko nemažai ištverti.
„Tuo metu Liepai trūko pilvo žarnelė ir skysčiai išsiliejo pilvo viduje. Kai jai darė pilvo operaciją, medikai to skysčio ištraukė apie pusę litro.
Labai gerai prisimenu, kai ją skubiai išgabeno į chirurginį skyrių, tada išoperavo, paguldė į reanimaciją ir ji gulėjo ten apie dvi savaites“, – skausmingomis žiniomis dalijosi mama.
Sudėtingiausia buvo tai, kad kol Liepa gulėjo reanimacijoje, tol Diana su vyru negalėjo aplankyti mergaitės. Tuo metu ji dvi savaites kiekvieną dieną laukdavo žinių apie dukrytės sveikatą.
„Tuo metu man nebuvo leidžiama dukrytės aplankyti, nes buvo pandemijos laikotarpis. Interesas buvo toks, kad jos nesuerzinti, o visą informaciją gaudavau telefonu paskambinus į reanimaciją arba iš gydytojos Gražinos Kleinotienės. Gydytoja vis nueidavo pasižiūrėti, kaip sekasi dukrytei.
Man buvo labai sunku. Tada aš jau prašiau, kad vyras su sūnumi atvyktų pas mane į Vilnių pabūti, kad nebūčiau viena. Mes buvome apsistoję „Tiuka“ svečių namuose, kur priima sergančius vaikus bei jų šeimas.
Po to paklausiau gydytojų, ar tikrai neketina man grąžinti dukrelės. Kadangi jie patvirtino, kad ne, porai dienų sugrįžau namo“, – apie tuometinius savo veiksmus pasakojo Diana.
Po dviejų savaičių Liepa buvo perkelta į skyrių, o nuo to laiko jai ėmė gerėti. Tiesa, Diana pasakojo, kad tuo metu dukrytei teko iš naujo mokytis vaikščioti, kas buvo pasekmė taikyto gydymo.
Vis tik pačios Liepos reakcija pirmą kartą po dviejų savaičių pasimačius su mama Dianą nustebino. Ji pasakojo, kad Liepa buvo pikta, o tokias emocijas išgyveno galimai dėl to, kad manė, jog mama ją kuriam laikui paliko.
Neilgai trukus Liepa nustojo pykti ant mamos ir jos apsiprato prie buvimo kartu. Mama kalbėjo, kad Liepai sustiprėjus, jai vėl buvo pradėtas taikyti chemoterapinis gydymas.
Gydymo pabaiga ir neuroleukemijos diagnozė
Palaikomasis chemoterapinis gydymas buvo baigtas 2024 metų sausį. Nuo to laiko Liepai su Diana būtų reikėję vykti į Santaros klinikas tik pasitikrinti.
Vis tik neprabėgus net trims mėnesiams Diana pradėjo pastebėti neįprastus Liepos akies pasikeitimus, kurie mamai kėlė nerimą.
„Viskas buvo taip, kad jau atėjo pavasaris, buvome namuose ir jos dešinė akytė pasidarė paburkusi. Pamaniau, kad galbūt Liepai kilo alerginė reakcija, nes pavasaris.
Paskui pastebėjau, kad jai užeidavo ir trumpalaikiai galvos skausmai, o akytė tapo tarsi stumiama į priekį, atrodė, kad ji lipa iš akiduobės.
Mes užsiregistravome pas vaikų oftalmologę Kelmėje ir tada, apžiūrėjus Liepą, ji pasakė, kad kažkas stumia akytę lauk, visas nervas užburkęs ir turime vykti į Santaros klinikas“, – apie neįprastus simptomus kalbėjo Diana.
Santaros klinikose Liepai nedelsiant buvo atlikti tyrimai, padarytas galvos magnetinio rezonanso tyrimas, po kurio paaiškėjo skaudžios žinios. Medikai nustatė, kad Liepai – recidyvas su neuroleukemija.
„Paaiškėjo, kad Liepos akies nervą spaudė darinys. Mums buvo paskirtas chemoterapinis gydymas, švitinimai. Paskui sužinojome, kad reikalinga netgi kaulų čiulpų transplantacija“, – dar viena sukrečiančia diagnoze dalijosi Diana.
Kamieninių ląstelių transplantacija
Apie neuroleukemijos diagnozę Diana išgirdo balandžio pradžioje, o jau rugsėjo 23 dieną Liepai buvo atliekama kamieninių ląstelių transplantacija.
Kartu su dukra Diana į ligoninę atvyko dar rugsėjo 15 dieną, nes reikėjo pasiruošti trasnplantacijai. Diana pasidalijo ir įdomiu faktu, kad Liepos donorė – lietuvė:
„Jei donorė skaitys šį straipsnį, noriu, kad žinotų, jog visą gyvenimą jai būsiu dėkinga už padovanotą gyvenimą mūsu dukrai.
Gerai prisimenu, kad šis etapas buvo pats sunkiausias, nes kaulų čiulpų poskyris yra tokia labai uždara vieta, į kurią niekas neateis aplankyti. Turėjom labai saugotis po transplantacijos, kad tik jokios infekcijos neprikibtų.
Aišku, jau paskui, kai pradėjo kilti kraujo rodikliai, prigijo ląstelės, tada jau pas mus galėjo ir tėtis atvažiuoti, bet, žinoma, turėjome būti labai atsargūs.“
Lapkričio 7 dieną, kai Liepa buvo išleista iš kaulų čiulpų poskyrio, šeima apsistojo „Rugutės“ namuose, Vilniuje.
Diana pasakojo, kad bijojo dukrą vežtis į Kelmę ir norėjo, kad, esant reikalui, greitai galėtų patekti į Santaros klinikas. Vis tik jau po dešimties dienų visa šeima galėjo išvykti namo.
„Tada visi buvome labai laimingi ir galėjome po ilgo laiko būti kartu“, – su šypsena prisiminė ji.
Šiuo metu laikosi gerai
Prakalbus apie tai, kaip dukrytė jaučiasi dabar, Diana džiaugėsi ir pasakojo, kad šiuo metu viskas šeimoje gerai. Ji atskleidė, kad Liepa – aktyvi, žvali mergaitė.
Mama kalbėjo, kad vien Liepos nuotaika lemia nemažai, ji pasakojo, kad džiaugiasi matydama dukrą besišypsančią.
Tiesa, į klinikas nuvykti vis dar tenka. Diana tikino, kad yra ir vaistai, kuriuos kiekvieną dieną geria Liepa.
„Mes vis dar vartojame vienus vaistus, turime pasitikrinti jų koncentraciją kraujyje, tad vis dar važiuojame vizitams į Vilnių.
Taip pat dabar leidžiamės imunoglobuliną ir tai reikės daryti iki tol, kol organizmas nepradės pats gaminti. Šis procesas gali trukti ir kelis metus. Tad mes pradžioje tris kartus apsimokinome, kaip tai daryti, su gydytojos priežiūra, o dabar suleidžiame namuose patys“, – pasakojo Diana.
Šiuo metu Liepos mama yra labiausiai dėkinga gydytojoms ir slaugytojoms už tai, kad niekuomet jų nepaliko bėdoje ir lydėjo visą ligos procesą.
„Noriu padėkoti labdaros ir paramos fondams – Rimanto Kaukėno fondui, „Rugutei“, „Mamų unijai“. Jie visada šalia, niekada mūsų nepaliko bėdoje. Dėl to raginu likti neabejingais ir prisidėti prie fondų veiklos“, – paraginimu dalijosi mama.
Šiuo metu jau geriau besijaučianti Liepa labiausiai svajoja apie skrydį lėktuvu bei galėjimą maudytis jūroje.
Norintys paaukoti pinigų, galite tai padaryti pervesdami norimą sumą į Rimanto Kaukėno paramos fondą:
Gavėjas: Labdaros ir paramos fondas;
Įm. kodas: 302721009;
Sąskaitos nr.: LT147290099086499744;
Bankas: Citadele;
PASKIRTIS: PARAMA DANIELEI IR LIEPA
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
