Tikriausiai šiąnakt, kaip ir daugelis kitų tautiečių, nepraleidote progos pasinerti į magiškiausią Joninių naktį ir pajusti patį tikriausią susijungimo su gamta jausmą. Tačiau etnologė Eglė Valentė sako, kad ne ką mažiau svarbi yra ir pati Joninių arba Rasų šventės diena.
„Joninių dieną svarbiausia yra susiruošti, išsiblizginti namus, pasiruošti iškelti žiedų ir lauko augalų puokštę kupolę. Svarbu pasiruošti šventei ir dar kartą susikurti laužą“, – sako E. Valentė.
Vis dėlto, jeigu nutiko taip, kad oras jūsų vietovėje nėra ypatingai geras, etnologė sako, kad šventę galima nukelti ir į kitą dieną. Mat pačios ilgiausios dienos bus iki pat birželio 29-osios.
Būtent iki to laiko galima pasirinktą vakarą atlikti visus Joninių papročius ir taip susilieti su gamta. Visus žymiausius Joninių papročius pateikiame žemiau:
Joninių vainikas – vidinė mūsų karūna
Daugeliui Joninių naktis neįsivaizduojama be vainikų. Būtent juos mes piname iš įvairiausių lauko augalų ir gėlių. Etnologė sako, kad toks ant galvos dedamas vainikas mums kiekvienam atstoja tarsi vidinę tiarą:
„O kas yra tas vainikas? Tai tas pats, kas karaliaus karūna. Tokiu būdu mes įprasminame ir įvardijame nimbą, savo karūną. Štai, koks grožis yra apie mane, ką aš skleidžiu ir ką aš pasirinkau“, – sako pašnekovė.
Pinamoje puokštėje – ateities ženklai
Tiesa, ne visos moterys iš augalų ir gėlių pina vainikus, kitos pasirenka kurti tradicinę devynių žolynų puokštę, vadinamąją kupolę. Anot etnologės, tokiu būdu mes išsipranašaujame, kas mūsų laukia ateinantį pusmetį ar net visus metus.
„Tai ne Zodiakas, bet štai žolynų kalva pasako apie mus, mūsų veiksmus ir ateitį. Kokį augalą, gėlę nusiskyniau, tai tas manyje augs, žydės ir kalbės. Tai atskleidžia ir parodo mums, kas šiandien mes esame“, – priduria E. Valentė.
Tam, kad teisingai suprasti visų žolelių reikšmes ir saugomas paslaptis, tokių tradicinių švenčių metu būna kviečiamos žolininkės ir žiniuonės, kurios žino augalo prasmę, esmę ir gali gražiai apie jį papasakoti.
Pasak E. Valentės tokie atliekami būrimai gamtoje turi tik teigiamą prasmę ir jokių neigiamybių čia nėra. Mat dabar yra stebuklingas gamtos piko metas, kuriame tvyro gausybė teigiamų emocijų.
Deginami laužai – pamirštama praeitis
Joninių naktis dažnam neįsivaizduojama be deginamų laužų. Mat nuo seno tikima, kad šiąnakt būtina peršokti per laužą ir taip sudeginti viską, kas buvo praeityje. Manoma, kad tuomet žmogus apsivalo ir visas neigiamas emocijas paleidžia dūmais.
Būtent dėl to yra populiarus ir kitas paprotys – per Jonines eiti į pirtį. Etnologė pasakoja, kad lygiai taip pat, kaip gyvatės išnyra iš senos savo odos, tą reikia padaryti ir žmogui. Todėl ėjimas į pirtį simbolizuoja apsivalymą, švarą ir pasiruošimą naujam sėkmingo gyvenimo etapui.
Vainikai vandenyje – ryšys su protėviais
Joninių naktį galima pastebėti ne tik deginamus laužus, bet taip pat ir plukdomus vainikus su žvakėmis vandenyje. O štai ir čia slepiasi ganėtinai simboliška prasmė. Pasak etnologės, mes taip susijungiame su mūsų buvusiomis kultūromis.
„Deginami vainikai su žvakėmis ir paleidžiami vandeniu, tai mūsų ženklas ir žinia protėvių pasauliui. Visą tai, kas yra po vandeniu, tai yra jau buvę. Žinią mes siunčiame protėviams, mirusiesiems, gentainiams, mokytojams ir draugams.
Tai tas pats, kas šv. Kūčių metu prie stalo mes turime visus savo artimuosius šalia. Šis bendravimas su buvusia kultūra yra be galo svarbus ir stiprus, žiūrėdami į tolstančias plaukiančias liepsnas, mes tarsi susiliejame ir kalbame su visa praeitimi. Tai padėka visiems, kurie šią kultūrą mums paliko“, – pasakoja E. Valentė.
Paparčio žiedo ieškojimas – poros susiliejimas
Stebuklingą Joninių naktį bene didžiausia atrakcija tampa paparčio žiedo ieškojimas. Etnologė sako, kad tai dar vienas būdas savyje atrasti visažinystę ir taip susilieti su gamta:
„Kartais jį sekasi surasti, o kartais ir ne. Kitą vertus, paparčio ieškojimas nebūtinai turi vykti po vieną, tai gali vykti ir poroje. Joninių naktis tai metas, kai labiausiai yra išsiskleidę žiedai, tai jaunimo metas, kurie yra brandoje. Jiems laikas vesti ir tekėti. Todėl nieko keisto, kad šio žiedo ieškoma dviese, poroje. Kartais jį atranda, kartais ne. Lai šis žiedas būna pastebėtas ir žydi kiekviename iš mūsų“, – šypteli etnologė.
