Krikščionybėje arklių ir arklininkų globėjais laikomi Šv. Floras ir Šv. Lauras.
Minima Arklių diena
Šv. Mikalojus laikomas keliauninkų globėju, tačiau būtent jo vardo diena paskelbta Arklių diena.
Keletas įdomių faktų apie arklius:
Išradus pirmąsias mašinas, jų galingumas pradėtas lyginti su arklio galia. 1 AJ (arklio jėga) lygi 75 Kg m/s. Vieno žmogaus jėga apytikriai lygi 0,3 arklio jėgos.
Ilgiausiai gyveno Napoleono Bonaparto žirgas Marengas – 63 metus.
Didžiausias pasaulyje arklys – brabansonų veislės sunkiasvoris Bruklinas Siupremas.(198 cm, 1374 kg).
Mažiausias pasaulyje arklys – Argentinoje išvestas miniatiūrinis arklys (40 cm, 25 kg).
Lietuviai yra išvedę dvi arklių rūšis: žemaitukus ir lietuvių sunkiuosius.
Lietuvos didieji kunigaikščiai Kęstutis ir Algirdas po mirties buvo sudeginti kartu su jų žirgais.
XV a. pab. indėnai, pamatę ispanų raitelius, arklius palaikė dievais.
Balti arkliai Japonijoje dalyvaudavo religinėse apeigose.
Senovės germanai tikėjo, kad baltas arklys gali išvaikyti piktąsias dvasias.
Lietuviai pagonys sausio 15 d. švęsdavo kumeliuko krikštynas. Tikėta, kad kumeliuko pavidalą įgyja augmeniją prikeliantis požemių dievas. Balto plauko arkliais tuo metu buvo leidžiama jodinėti tik žyniams.
Lietuvoje, Niūronyse (Anykščių raj.), 1978 m. įkurtas Arklio muziejus. Jo įkūrėjas – agronomas prof. Petras Vasinauskas.
Kaip anksčiau naujienų portalui tv3.lt pasakojo etnologas, profesorius Libertas Klimka, šiuo metu lietuviai pamalonindavo arklius už jų sunkų triūsą laukuose. Taip pat į ėdžias pripildavo avižų tiek, kad netruktų. Taip lietuviai elgdavosi, nes norėdavo, kad per žiemą arkliai tvarte būtų sveiki bei pavasario sulauktų stiprūs.
Pasak etnologo, arkliai būdavo skirti duonai auginti, o žirgai – tėvynei ginti.
„Archeologinių tyrinėjimų duomenys liudija, kad baltai iš kitų indoeuropiečių tautų išsiskyrė tuo, kad jie būdavo palaidojami kartu su žirgais, o šių kapinių atrandama daug. Pirmojo tūkstantmečio po Kristaus laikmečiu karžygiai laidoti kartu su žirgu arba į kapą dėta žirgo galva ir kanopos“, – apie žirgų svarbą kalbėjo L. Klimka.
Etnologas atkreipė dėmesį, kad žirgai, kaip ir žmonės, būdavo laidojami su įkapėmis. Prie apynasrio būdavo dedami žalvario pakabučiai su mitologinių gyvūnų atvaizdais, o į karčius būdavo įpinti gintariukai. Tad L. Klimka teigė, kad žirgai buvo sudvasinti, priartinti prie žmogaus.
Kalėdų senelio prototipas
O štai šv. Mikalojus Myrietis gyveno III-IV amžių sandūroje. Etnologas pasakojo, kad Šv. Mikalojus garsėjo savo labdaros darbais. Vyskupas buvo ypatingas tuo, kad stengdavosi atlikti juos taip, kad niekas negalėtų sužinoti geradario vardo.
L. Klimka papasakojo apie kelis iš Šv. Mikalojaus gerų darbų: „Jis sušelpė vieną vargingą našlės namą, kuomet slapčiomis įmetė aukso gabalėlį į vaiko kojinaitę, padžiautą prie ugniakuro. Kitą šeimą nuo bado gelbėjo trimis duonos kepalaičiais“.
Įdomu tai, kad šventąjį gerbia visas krikščioniškasis pasaulis: tiek katalikai, tiek stačiatikiai.
„Katalikiškuose kraštuose iš šventojo legendos radosi paprotys persirengus raudonais aukšto rango dvasiškio rūbais, pasiėmus ganytojišką lazdą, prieš šventąsias Kalėdas aplankyti pačias vargingiausias bendruomenės šeimas, nunešti jų vaikučiams skanesnio maisto, drabužėlių, žaislų <...>. Tokį gražų paprotį perėmė ir protestantų kraštai“, – atskleidė L. Klimka.
Etnologas kalbėjo, jog bažnytinėse misterijose Šv. Mikalojaus personažas įgavo linksmumo ir išdaigiškumo. Neretai Šv. Mikalojaus personažą lydėdavo riteris Ruprechtas, kuris buvo barzdotas, rūsčios išvaizdos ir apsirengęs odiniais drabužiais.
„To riterio pareiga – pabarti padaužas ir išdykėlius, nubausti neklusnius, nemokančius poterių. Ilgainiui abu personažai sutapo“, – kalbėjo etnologas.
Pokalbio metu L. Klimka atskleidė, jog būtent taip atsirado garsusis Kalėdų Senelis. Jis – įv. Mikalojaus prototipas:
„Kalėdų Senelis paveldėjo plačiausią odinį diržą ir plevėsuojančią barzdą. Olandijos vaikai jį malonybiškai pavadino „Santa Klausu“, o toks trumpinys iš lotyniškojo „Nikolaus“.
Jie laukdavo šio personažo atkeliaujant Kalėdų vidurnaktį baltu žirgu. Į savo kurpaites, sustatytas ties lova, žirgui įdėdavo morkų, šieno… Bet sumigdavo belaukdami. Iš ryto kurpaitėse ar kojinaitėse rasdavo atlygį – dovanėlių.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
