Šį kartą apie vaikystę be smurto. Ar šiais laikas vis dar gajus smurtas prieš vaikus? Ar mes perimame savo tėvų auklėjimo modelį? Kokie užauga vaikai, prieš kuriuos naudotas smurtas vaikystėje?
Šiais ir kitais klausimais kalbamės su trijų vaikų mama, knygų autore, turinio vaikams, tėvams ir ugdytojams kūrėja Kristina Savickyte bei Paramos vaikams centro psichologe, programos „Vaikystė be smurto“ vadove Ieva Daniūnaite.
Kristina Savickytė: „Mano namuose taip pat buvo taikomos fizinės bausmės“
Kristina Savickytė atvirai kalba apie vaikystėje patirtą fizinį smurtą: „Kai kildavo sunkumų su vaikais, neišsprendžiamų situacijų, tada mano tėtė imdavosi dažniausiai diržo, o jei kaime nebūdavo diržo – tai rykštės, ir mušdavo mus.“
Anot Kristinos, pagrindinė tėvo intencija buvo užauginti vaikus dorais žmonėmis, kad vaikas suprastų, jog jis netinkamai pasielgė.
„Kuo daugiau galvoju apie savo vaikystės patirtį ir tame galvojime įdarbinu savo kaip mamos patirtį, aš jaučiau, kad dalis tų bausmių buvo už tai, kad tiesiog buvau vaiku tam tikrose situacijose, ir nebuvau patogiu vaiku savo tėčiui“, – atvirauja Kristina ir prisipažįsta, kad šia tema jai kalbėti nėra lengva, nes kiekvieną kartą ji atveria didelę šeimos žaizdą.
Kaip atsiprašyti vaiko už netinkamą savo, kaip tėvo ar motinos, elgesį?
Ką daryti, jei ant vaiko rėkiu praktiškai be pateisinamos priežasties, sąžinę spaudžia dėl netinkamos reakcijos?
Jei atsiprašysiu, vaikas jaus, kad gali lipti man ant galvos? Kaip save priversti pripažinti padarius klaidą, net jeigu nemoki to daryti?
Kokia laimė gali aplankyti tėvą ar motiną, padarius kažką negero, sugebėti atsiprašyti vaiko... Ar jums tai pavyksta?
Paramos vaikams centro psichologė Ieva Daniūnaitė sako, kad „išmokimas užtrunka laiko“.
Pirmiausia ji pataria mokytis susivaldyti, kad nereikėtų vaiko atsiprašyti. O kaip susivaldyti ir nepasakyti vaikui kažkokių žodžių, jo neaprėkti, nepliaukštelėti – tai vidinis darbas. Kartais, anot specialistės, tėvai prašo „to vienintelio patarimo“, kad nekartotų klaidų, tačiau tokio nėra.
„Tu turi pergalvoti, ką galvoji apie save, ką galvoji apie savo vaiką – tai vidinis darbas su savimi, tačiau sprendimų yra: tu gali atsitraukti, skaičiuoti iki penkių, pakvėpuoti...“ Atrodo, primityvūs patarimai, tačiau jie veikia.
Kaip jaučiasi vaikas, kuris patiria smurtą?
Kristina dalijasi savo smurtinės vaikystės patirtimi ir atvirauja, kad vaikas, prieš kurį smurtaujama, jaučia pačius įvairiausius jausmus: bejėgiškumą, liūdesį, pažeminimą... O dėl ko tikrai labai skauda?
„Vaikas išmoksta gyventi su nepilnavertiškumo jausmu, su jausmu, kad jis yra ne visai tinkamas, kad jį reikia taisyti, – sako Kristina. – Aš visada jaučiau, kad turiu kažkokį broką.“
Pasak Kristinos, tie gilesni žinojimai apie save, kad tu esi nevertas arba kad tu esi vertas taisymo, juos nešiesi ir toliau, nes bejėgystė ir pažeminimas, pyktis ir liūdesys sukyla, praeina, tada galbūt vėl sukyla jau su savo vaikais...
„Yra situacijų, kai jaučiu, jog aš įkrentu į tą mažo vaiko būseną, nors esu suaugusi moteris“, – prisipažįsta.
„Tėvai paprastai“ – tai „Tėvų darželio“ ir tv3.lt rengiama tinklalaidė, kurioje Simonas Urbonas kartu su specialistais kalbina žinomus Lietuvos tėvus be ribų, be užuolankų, atvirai ir paprastai apie viską – vaikus, šeimos problemas, psichologiją, ligas, santykius ir tiesiog gyvenimą.
Visą tinklalaidę žiūrėkite čia:
Tinklalaidę galite žiūrėti Tėvų darželio YouTube kanale:
Tinklalaidėje kalbame apie: 00:00 – pradžia 00:14 – pašnekovių ir temos pristatymas 01:00 – smurtas prieš vaikus 08:53 – kaip vaiko atsiprašyti 11:11 – Kristinos Savickytės istorija 15:42 – mes perimame tėvų auklėjimo modelį 18:12 – vaikai, kurie patiria smurtą 27:36 – kaip tėvams pasikeisti 33:11 – kaip reaguoti į smurtą šalia 37:04 – ką daryti, jei skriaudė vaikystėje
.jpg)
