Tai metas, kuomet sodinamos šaknys tampa pavasario pažadu, kuomet kiekvienas vaismedžio daigas kaip kūdikis tyliai prigula į dirvą, kad netrukus iš jos kiltų nauja gyvybė.
Tinka ne visi
Sodininkystė rudenį – tai savotiška meditacija, kai gamta kviečia žmogų ruoštis ateičiai, įsišaknyti laike, kaip ir medžiai – dirvoje. Šiuo metų laiku dirva išlaiko pakankamai šilumos, kad augalų šaknys spėtų įsitvirtinti prieš šalčius. Rudens drėgmė padeda augalams įsišaknyti lengviau nei pavasarį, o sumažėjęs saulės aktyvumas ir žemesnė temperatūra sumažina streso riziką sodinukams.
Vis dėlto ne kiekvienas augalas tinkamas sodinti rudenį. Reikalinga išmintis ne tik pasirinkti veisles, bet ir atpažinti, kur ir kaip jos geriausiai prigis.
Kai kurie vaismedžiai, pavyzdžiui, persikai ar abrikosai, itin jautrūs žiemai, todėl rudenį sodinami tik išimtiniais atvejais. Tačiau kiti – obelys, kriaušės, vyšnios, slyvos ar serbentai – puikiai ištveria žiemą, jei tinkamai pasirūpiname jų apsauga.
Klasika, kuri nenuvilia
Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad visų vaismedžių sodinimas yra gana vienodas procesas, kiekviena rūšis turi savo kaprizų. Pavyzdžiui, obelys – viena labiausiai prisitaikiusių rūšių. Jos mėgsta derlingą, bet ne per daug sunkią žemę. Gerai įsitvirtina dar iki žiemos, jei tik pasodinamos laiku. Rudenį sodinant obelis ypač svarbu nepraleisti tinkamo sodinimo gylio – poskiepis neturi būti užkastas, nes tai gali sukelti žievės puvimą.
Kriaušės – šiek tiek jautresnės šalčiui nei obelys, todėl verta rinktis šalčiui atsparesnes veisles, tokias kaip „Conference“, „Suvenyr“ ar „Kovin“.
Rudeninis sodinimas joms tinka, tačiau būtina pasirūpinti geru drenažu – kriaušės nemėgsta stovinčio vandens ir sunkių molingų dirvų. Jas taip pat patartina sodinti šiek tiek aukščiau, kad šaknys nebūtų užmirkusios, ypač jei rudenį vyrauja lietingi orai.
Rudenį sodinti obelis ir kriaušes – sodininkystės auksinė taisyklė. Šie vaismedžiai gerai prisitaiko prie mūsų klimato, jų šaknų sistema stipri, o plikomis šaknimis sodinami medeliai sugeba greitai įsišaknyti. Į žemę pasodintas sodinukas per kelias savaites pradeda formuoti šaknų užuomazgas, kurios per žiemą „bręsta“ ramybės būsenoje, o atėjus pavasariui – pažadina visą augalo sistemą.
Labai svarbu, kad šaknys būtų išskleistos – jei jos bus susisukusios ar sulenktos, augalas gali vystytis netaisyklingai arba net žūti.
Svarbu pasirinkti tinkamą vietą: saulėtą, bet apsaugotą nuo šiaurinių vėjų, ne per drėgną, bet ir ne per sausą. Dirva turėtų būti derlinga, lengvos struktūros – priemolio ar smėlingo priemolio. Sodinant reikėtų iškasti pakankamai gilią duobę, kurioje šaknims būtų vietos ne tik plėstis, bet ir patogiai įsitvirtinti. Prieš sodinimą verta į duobę įberti komposto arba gerai perpuvusio mėšlo – jis natūraliai maitins šaknis, neleis joms „alkti“ pavasarį.
Svarbiausia – neperlaistyti. Nors rudenį dažnai lyja, pasodinus medelį būtina vieną kartą gausiai palaistyti, kad dirva aplink šaknis priglustų tolygiai. Po to – stebėti, ar nereikia papildomo drėkinimo, ypač jeigu ruduo sausas.
Vyšnios, slyvos ir kiti kaulavaisiai
Vyšnios – iš visų kaulavaisių galbūt „lengviausios“ žiemai, bet jų sodinimas rudenį reikalauja atsargumo. Vyšnių šaknys jautresnės šalčiui, tad sodinant vėlai rudenį rekomenduojama aplink šaknų zoną sudėti storesnį mulčio sluoksnį arba net laikinas agroplėvelės uždangalas, jei prognozuojama stipri žiema. Svarbu žinoti, kad kai kurios vyšnių veislės yra savaime nederlingos – jas reikia sodinti poromis, kad viena kitą apdulkintų.
Slyvos ir trešnės – šiek tiek rizikingesnis pasirinkimas rudenį, ypač jei orai permainingi. Šios rūšys geriau pakenčia pavasarinį sodinimą, bet jei jau pasiryžote rudeniniam, būtina pasirinkti ypač atsparias šalčiui veisles, tokias kaip „Zilga“, „Viktorija“, „Turgenevskaja“ ar „Revna“. Šaknų kaklelis turi būti kruopščiai apsaugotas nuo graužikų ir šalčio.
Sodinant vyšnias ar slyvas rudenį, svarbu atsižvelgti į tai, jog tai jautresni medžiai. Jų žievė plonesnė, šaknų sistema jautresnė temperatūros svyravimams. Vis dėlto su tinkama apsauga – mulčiavimu, kamienų apvyniojimu ir šaknų izoliavimu – šie medeliai sėkmingai peržiemoja.
Slyvoms itin svarbi šviesa. Jos mėgsta atviras vietas, o dirva turi būti neužmirkstanti, bet pakankamai derlinga. Vyšnios labiau mėgsta kalkingas dirvas, taip pat nepakenčia stovinčio vandens. Kaulavaisių sodinukai jautresni šalčiui, todėl jų šaknų kaklelis turi būti šiek tiek aukščiau žemės paviršiaus nei sėklavaisių.
Rudenį geriau rinktis tik stiprius, sveikus ir kuo šviežesnius sodinukus – jei įmanoma, su šiek tiek žemės prie šaknų. Tokie medeliai patiria mažiau streso, o jų šaknys nesudžiūva taip greitai.
Dirvos ir vietos pasirinkimas – kelias į sėkmę
Rinkdamiesi vietą sodinimui, pirmiausia turime pažinti savo žemę. Ar ji linkusi užmirkti? Ar joje gausu organinių medžiagų? Ji saulėta ar nuolat pavėsinga?
Kiekvienas vaismedis ar vaiskrūmis turi savo poreikius. Obelys ir kriaušės mėgsta saulę, bet nebijo lengvo šešėlio. Vyšnios ir slyvos reikalauja atviros, šiltos vietos. Serbentai ir agrastai gali augti ir šiek tiek pavėsyje.
Dirvą reikėtų paruošti iš anksto – bent keletą savaičių prieš sodinimą. Ji turėtų būti puri, gili, turtinga humuso. Jei dirva labai molinga, galima įmaišyti smėlio, jei per smėlinga – komposto ar gerai perpuvusio mėšlo. Prieš sodinimą verta dirvą patręšti kalio ir fosforo trąšomis, bet vengti šviežio mėšlo – jis gali nudeginti šaknis.
Kaip padėti šaknims įsitvirtinti
Kiekvienas sodinukas – gyvas organizmas, kuris nori jaustis saugus. Sodinimo duobė turi būti du kartus platesnė nei šaknų sistema, o gylis – toks, kad šaknų kaklelis liktų 3–5 cm virš žemės paviršiaus. Sodinant svarbu šaknis išskleisti tolygiai, nesulenkiant ir nesulaužiant. Užpildžius duobę žeme, būtina ją gerai sutrombuoti ir palaistyti.
Po to rekomenduojama aplink sodinuką užberti mulčio – tai gali būti šiaudai, pjuvenos, medžio žievė ar net sausų lapų sluoksnis. Mulčias saugo nuo šalčio, sulaiko drėgmę ir slopina piktžoles.
Jei medelis plonas ir lankstus, verta jį pritvirtinti prie kuoliuko, kad vėjas neišrautų jo iš šaknų. Kuolas įkalamas iš vėjo pusės, medelis prie jo pririšamas švelniai, nepažeidžiant žievės.
Rudeninės sodininkystės privalumai ir iššūkiai
Rudens sodinimas turi aiškių privalumų: žemė šilta, drėgna, o augalai turi pakankamai laiko įsišaknyti iki šalčių. Be to, pavasarį medeliai jau „būna vietoje“ ir gali visą energiją skirti augimui, o ne prisitaikymui.
Tačiau yra ir rizikų. Vėlyvos šalnos, netikėti sniego pliūpsniai ar graužikų antplūdis gali pažeisti šviežiai pasodintus sodinukus. Todėl verta pasirūpinti papildoma apsauga: apvynioti kamienus medžiaga, naudoti plastikinius tinklus nuo kiškių, o aplink šaknis išberti graužikus atbaidančių medžiagų.
Ruduo – tai pradžia
Sodindami rudenį ne tik pasiruošiame būsimam derliui – pasodiname viltį, gyvybės pažadą. Kiekvienas pasodintas medis ar krūmas tampa sodo istorijos dalimi. O pavasarį, kai iš žemės kils pirmieji ūgliai, kai šaknys bus jau giliai įsišaknijusios, suprasime: tai, ką darėme rudenį, buvo rūpestingas, tylus, bet prasmingas bendravimas su gamta.
Tad tegul šis ruduo būna jūsų sodo pradžia. Tegul medžiai, pasodinti rudenį, neša ne tik derlių, bet ir džiaugsmo, ramybės bei pasididžiavimo vaisius. Ir kai kitąmet ant jų šakų kabos pirmieji obuoliai ar noks sultingas serbentas – prisiminsite: viskas prasidėjo tą ramų rudens vakarą, kai į rankas paėmėte kastuvą ir pasodinote gyvybę.
Kad medis jaustųsi kaip namie
Tinkamas sodinimo procesas prasideda nuo duobės – jos dydis priklauso nuo sodinuko šaknų sistemos, bet bendra taisyklė tokia: geriau platesnė nei per gili.
Standartinė sodinimo duobė vaismedžiui turėtų būti bent 60 cm gylio ir 80–100 cm pločio. Į duobę galima įmaišyti gerai perpuvusio komposto, bet vengti šviežio mėšlo – jis gali nudeginti jaunas šaknis arba skatinti pernelyg greitą augimą, kuris nespės subręsti iki šalčių.
Labai svarbu, kad šaknys būtų išskleistos – jei jos bus susisukusios ar sulenktos, augalas gali vystytis netaisyklingai arba net žūti. Prieš sodinimą verta šaknis pamirkyti vandenyje – tai padės joms greičiau įsikurti naujoje vietoje.
Po pasodinimo šaknų zona turi būti gerai suspausta, kad aplink nebūtų oro tarpų – jie gali sukelti šaknų išdžiūvimą ar net šaknų puvimą, jei susikaups perteklinė drėgmė.
Slapti rudens priešai
Sodininkas, manantis, kad po sodinimo galima atsipūsti iki pavasario, labai greitai supranta, kad tai tik pusė darbo. Tinkamai paruošti sodinuką žiemai – tai tarsi pastatyti jį ant kojų ir duoti jam šaliką bei pirštines.
- Pirmiausia – graužikai. Kiškiai ir pelės yra pasiruošę šventei, kai žiemą po sniegu randa šviežiai pasodintus medelius. Jauna žievė jiems – kaip prabangus desertas. Todėl būtina naudoti apsaugas – tinklelį, plastikinį apvalkalą ar net eglišakius. Apvyniojimas turėtų siekti bent 50 cm aukštį, nes sniego sluoksnis gali būti gana storas.
- Antra – šaltis. Net ir šalčiui atsparūs medžiai gali nukentėti, jei žemė po jų stipriai įšąla arba jei kamienas dieną gauna tiesioginį saulės smūgį ir po to staigiai atvėsta naktį. Tokie temperatūrų šuoliai gali sukelti kamieno įtrūkimus. Norint to išvengti, galima apvynioti kamieną specialia balta juosta ar kita medžiaga, kuri atspindi saulės spindulius ir stabilizuoja temperatūrą.
- Trečia – sniegas. Jis apsaugo šaknis nuo šalčio, bet jei sukrito drėgnas, sunkus sniegas – jis gali nulaužti šakas, ypač jeigu tai vaiskrūmiai. Reikia nuolat stebėti augalus: kartais verta nupurtyti sniegą, o kartais – sustiprinti šakas, jei jos linkusios lūžti.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
