Apie tai, kaip nepasiduoti kylančiai panikai kalbame su psichologu, Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesoriumi dr. Gediminu Navaičiu.
Kaip vertinate visuomenės reakciją į karantiną?
Žmonės negali nereaguoti į grėsmes. Tačiau reagavimas būna racionalus, atitinkantis grėsmę, arba iracionalus, atitinkantis emocijų ir elgesio minioje logiką. Kaip elgiasi minia, susidūrusi su koronavirusu? Ji vadovaujasi vaizdiniais. Kartais perimtais iš masinės komunikacijos priemonių, kartais iš socialinių tinklų. Kadangi tų žinučių, vaizdinių, šiuo metu yra labai daug, tai skatina „minios“ mąstymą.
O minia turi savitus bruožus – joje sumažėja atsakomybė, padidėja sekimas kitais, kopijavimas. Tas sekimas dažniausiai yra nekritiškas, sekama tuo, kas garsiau, įtaigiau, emocionaliau kalba. Neturėtume pamiršti, kad niekur nedingo ir įvairios priešiškos Lietuvai jėgos, norinčios kelti paniką, o kai kuriems žmonėms tiesiog kyla noras dalintis savo neigiamais jausmais. Apie COVID-19 taip pat plinta keisčiausi gandai.
Kaip elgtis, kai mus pasiekia tiek daug skirtingų gandų apie koronavirusą?
Jeigu perskaitėte ar išgirdote, kokį nors gandą apie koronavirusą, atsakymo reikėtų ieškoti ne diskusijų forumuose, kur, pripažinkime, diskutuoja žmonės, pasirengę panašiai kaip ir mes. Atsakymo ieškokite moksliniuose šaltiniuose arba oficialiuose pranešimuose.
Ne mažiau svarbu, kad laiko kai kurie žmonės dabar turi žymiai daugiau. Laiką jie skiria nuolatiniam naršymui internete, žiūri įvairių televizijos kanalų žinias: vienas, antras, trečias. Kryptingai ieškant, juose galima rasti nerimą keliančią žinutę. Ar tokių žinių ieškome? Sprendimas labai paprastas: remkitės oficialiais informaciniais kanalais, Vyriausybės, Sveikatos apsaugos ministerijos pranešimais, gydytojų komentarais ir moksliniais šaltiniais. Užtenka du kartus per dieną atnaujinti informaciją apie tai, kas vyksta šioje srityje.
Bet kodėl daugelis žmonių informacijos ieško ne oficialiuose šaltiniuose, o interneto platybėse?
Oficialių šaltinių „visažiniai“ kaip tik ir vengia, nes jie neatitinka minios kalbėjimo būdo ir mąstymo formos – pernelyg emocionalios ir sureikšminančios. Juk neatsitiktinai egzistuoja bulvarinė spauda, kurios išorinė išraiška skiriasi nuo rimtos spaudos. Tokia spauda yra pavyzdys mąstymo, šiandieną galinčio kelti pavojų tiek pačiam žmogui, tiek ir jo aplinkai, nes bet kokie nepagrįsti veiksmai lengvai virsta žalingais.
Tikėtina, kad išsilavinusių žmonių bendruomenėje tokios psichologinės panikos reiškinių neaptiksime. Susidūrę su panikuojančiais žmonėmis artimųjų aplinkoje, turėtume juos nuraminti, paaiškinti, kokia informacija derėtų remtis.
Kodėl kyla gandai?
Gandas yra efektyvi informacijos skleidimo priemonė, kuri remiasi žmonių baimėmis ir norais. Gandų ir pasakojimų kūrimo pagrindas taip pat yra visuomenės nestabilumas ir nepatenkinti poreikiai. Pavyzdžiui, tokie herojai kaip Robinas Hudas ar Tadas Blinda kovoja už socialinį teisingumą, baudžia tuos, kurių neįstengia nubausti valstybinės institucijos.
Gandai ir pasakojimai patvirtina žinojimo bei galios pakeisti padėtį stoką. Jie apibendrina atskirą atvejį, turintį klausytojams platesnę prasmę, atitinkantį jų vaizdinius apie pasaulį. Todėl vieniems žmonėms tas pat gandas yra nieko nereiškianti nesąmonė, o kitiems – jų įsitikinimų patvirtinimas.
Kodėl net visiškai vienas kitam prieštaraujantys gandai apie koronavirusą tampa populiarūs?
Gandams nebūdingas logiškumas ir nuoseklumas. Jis nebūdingas ir dezinformacijai, kuria siekiama įbauginti ir sujaukti mąstymą. Todėl ta pati dezinformacijos priemonė vieną dieną gali skelbti žinią, kad pandemija tėra prasimanymas, o kitą – pranašauti pasaulio pabaigą. Gando esmė – demaskuoti blogį ir apsimetėlius, slepiančius tiesą. O juos skleidžiantys gana retai nori mums gero. Todėl būkime budrūs, mąstykime ir nepasikliaukime gandais, rinkimės patikimus informacijos šaltinius.
