Tai erškėtinių (Rosaceae) šeimos augalų gentis, kuriai būdingi labai šakoti ir spygliuoti krūmai. Priskaičiuojama, kad šalyse, kuriose klimato sąlygos panašios į Lietuvos, auga apie 100 skirtingų šių krūmų rūšių.
Manoma, kad iš viso egzistuoja apie 400 šio augalo rūšių. Lietuvoje sėkmingai auga ir kokybiškus vaisius brandina net keletas erškėtrožių rūšių. Šių krūmų lapų dydis būna įvairus, spalva taip pat skiriasi – nuo švelniai žalios iki tamsiai žalios.
Įvairove pasižymi ir erškėtrožių žiedai: dažniausiai jie būna ryškios spalvos, tačiau skiriasi dydžiu ir spalva. Šių krūmų vaisiai – šiek tiek pailgi arba apvalaini, dažniausiai rausvi, sudaryti iš mėsingos masės.
Naudingos savybės
Skirtingų šaltinių teigimu, naudojami gali būti erškėtrožių vaisiai, lapai, šaknys, žiedai. Kai kurios augalo dalys skirtos išoriniam, o kai kurios – vidiniam vartojimui. Erškėtrožių vaisiai vertinami ne tik dėl naudingų medžiagų gausos, bet ir dėl vitamino C, kuris išlieka ir termiškai juos apdorojus.
Uogų sudėtyje yra vitaminų C, B1, B2, K, E, PP, rauginių medžiagų, karotinoidų, flavonoidų, organinių citrinos ir obuolių rūgščių, eterinių aliejų, pektinų – tai medžiagos, turinčios teigiamą poveikį žmogaus organizmui. Tarp vaisiuose esančių mineralinių medžiagų rikiuojasi kalis, kalcis, geležis, fosforas, magnis, siera, natris.
Erškėtrožių vaisiai yra aterosklerozės prevencijos priemonė, jie skatina kraujotakos procesus, pasižymi žarnyną valančiu poveikiu. Rudenį šie vaisiai labai naudingi, nes stiprina imunitetą, didina organizmo atsparumą, o kartu padeda kovoti su nuovargiu ir silpnumu.
Praktinis patarimas: rinkti erškėtrožių vaisius patartina iki šalnų. To priežastis paprasta – šalnų paliesti vaisiai dažnai nebetinkami naudoti gydymo ar sveikatinimo tikslais.
Kaip auginti?
Lietuvoje erškėtrožes galima sėkmingai auginti ir nuosavame sode ar kieme. Nors erškėtrožių dauginimo būdų daug – jas dauginti galima ir sėklomis, ir dalijant krūmą, ir auginiais ar šaknų atžalomis, perkeliant šį augalą į nuolatinę augimo vietą, vertėtų laikytis paprastos taisyklės.
Į sodo ar daržo vietą, kurioje norite auginti erškėtrožes, rekomenduotina perkelti sustiprėjusius, gerai išsivysčiusius dvimečius sodinukus. Tinkamiausias metų laikas tiek sustiprėjusiems sodinukams perkelti, tiek sėkloms ar kitu būdu dauginamiems augalams sodinti yra ruduo.
Duobės, į kurią bus sodinami krūmai, plotis ir gylis turėtų siekti daugmaž 70 cm. Prieš sodinant duobę ir dirvožemį patartina papildyti mineralinėmis ir organinėmis trąšomis. Jei žemė bus kokybiškai patręšta prieš sodinimą ir sodinimo metu, pirmuosius dvejus ar net trejus metus erškėtrožių tręšti beveik nereikės.
Papildomai patręšti šiuos augalus kasmet galima azoto trąšomis: tręšimą galima kartoti tris kartus – atšilus dirvai, formuojantis ūgliams ir vaisiams bei nuėmus derlių. Tiesa, sodinant erškėtrožes į nuolatinę augimo vietą, vertėtų nepamiršti ne tik trąšų, bet ir vandens. Kai kurie sodininkai rekomenduoja pasodintus sodinukus palieti du kartus, kaskart sunaudojant po 10 litrų vandens.
Pasodinus sodinukus, vertėtų juos mulčiuoti, o kasmetinis genėjimas turėtų priklausyti nuo krūmo amžiaus. Kad sveikatai naudingų vaisių derlius būtų kokybiškas ir gausus, reikėtų nepamiršti parinkti tinkamą dirvą ir vietą. Erškėtrožėms būtina derlinga ir drėgna dirva bei daug šviesos gaunanti vieta.
