Nors Tomui gimus medikai nieko neįprasto nepastebėjo, bet labai greitai tėvams nerimą sukėlė neįprastas vienos kojytės paslankumas. Ji judėjo toje vietoje, kur sveika koja judėti negali.
Po ilgų bandymų gydytojams paaiškinti, kad tai tėvams kelia nerimą, beldimo į ne vienas duris, Klaipėdoje peršvietus koją pastebėta kažkas panašaus į lūžį ir tik gavus siuntimą į Kauno klinikas ir Tomą apžiūrėjus specialistams paaiškėjo, kad tai visai ne lūžis – vienas kojos kaulas nesuaugęs.
Tomo mama Jūratė jau nesuskaičiuoja, kiek metų sūnus nešioja kojos protezą – pirmasis turėtas protezas buvo itin nepatogus, vėliau, netikėto atsitiktinumo dėka, Tomas gavo neįtikėtiną gimtadienio dovaną – geresnį, kokybiškesnį kojos protezą, tačiau dabar reikalingas dar modernesnis kojos protezas su judančia pėdute.
Visas protezas kainuoja apie 6 tūkst. eurų, tačiau rietaviškių šeimai tai – sunki finansinė našta, kurios jie pakelti vieni negali, todėl kreipiasi į geros valios žmones su prašymu padėti išpildyti svajonę turėti kokybišką protezą.
Sūnui gimus nieko neįprasto nepastebėjo
Tačiau sugrįžkime į pradžią. Trijų sūnų – Modesto, Roko ir Tomo – mama Jūratė pasakoja, kad gimus jaunėliui Tomui, du mėnesius nepastebėjo nieko neįprasto, tačiau laikui bėgant įtarimų ėmė kelti viena kojytė.
„Kojytę galėdavai sukinėti, atrodė, kad kažko trūksta joje – sveikos kojytės taip nepasukinėsi. Sakėm, kad kažkas negerai, bet visi sakė, kad nieko čia nėra. Ir gydytojai taip pat sakė: nieko čia tokio. <...> Gal tris šeimos gydytojus pakeitėm, kol mus suprato, kad iš tikrųjų kažkas yra negerai, kol gavom siuntimą“, – ilgą kelią siekiant išsiaiškinti, kas lėmė per didelį kojos mobilumą, prisiminė mama.
Nuvykus į vaikų ligoninę Klaipėdoje, atliktas tyrimas parodė, kad kojoje gali būti lūžis, nors net susirinkę medikai vis kartojo, kad vaizdas – neįprastas. Išrašę siuntimą pas specialistus Kaune, medikai sakė: „Skambinkit ir sakykit, kad kažkas ne taip“.
„Kaip mums pasakė, yra sąnario kontraktūra ir nesuaugo mūsų kauliukas pilnai, vienas buvo lyg koks lūžęs ir jis nesuaugo. Galima dėti ir į gipsą, galima dar kažkur, bet niekas nepadėjo“, – pasakojo Jūratė.
Kapstydamasi po prisiminimus mama graudinasi – išgirdus tokią žinią, žemė ėmė slysti iš po kojų, buvo daug nežinomybės: „Ir skaudu, ir baisu, ir nežinai, kaip gydyti, kur eiti, kur kreiptis, nes buvome labai mažiukai.“
Jūratė vis dar prisimena pirmuosius sūnaus žingsnius su ramentų pagalba – jis buvo toks mažas, kad negalėjo rasti tinkamo dydžio ramentų. Nieko nelaukęs berniuko krikšto tėtis ėmė ir išdrožė ramentus, kad tik Tomas galėtų žengti pirmuosius žingsnius.
Viską, ką tik galėjo, darė ir medikai – dėjo Tomui Ilizarovo aparatą, panaudojo teleskopinę vinį, o kiek operacijų jam teko iškęsti jau sunku ir suskaičiuoti. Jūratė šypteli – medikai dėl jos sūnaus darė viską, tačiau niekas nepadėjo.
„Ilizarovo aparatu bandė tempti kojelę, sukdavome nebežinau kiek milimetrų per dieną, galvojome, kad galės ištempti kauliuką, kad sugis ir bus sveika kojytė. Gydytojai dėjo visas pastangas, kad taip būtų, bet yra kaip yra“, – sako mama.
Vis tik, prisiminimai apie keliones į Kauną pas medikus autobusu vis dar suspaudžia širdį – nors kai kurie vairuotojai pasirūpindavo, kad Tomas su mama į autobusą įliptų pirmieji ir galėtų sėdėti vienas šalia kito, pasitaikydavo ir tokių, kuriems pasakius, kad turi sėdėti kartu su vaiku, negali palikti jo vieno, atšaudavo, kad guldytų jį ant grindų...
Pirmąjį protezą prisimena su siaubu
Galiausiai Tomui dar vaikystėje buvo pritaikytas kojos protezas, kurį ir pats Tomas, ir mama prisimena su siaubu – su juo buvo krūva bėdų. Viena sudėtingiausių – nuolat nukrisdavęs paaukštinimas. „Mes jį net mokykloj pamesdavom, turėdavom ramentus vienus namuose, vienus mokykloje, kad padą pametę galėtume grįžti namo“, – priduria mama.
Pats Tomas pasakoja, kad ne tik krisdavo paaukštinimas – protezas trindavo koją, ją reikėdavo bintuoti. Pirmasis protezas buvo itin sunkus, todėl jis negalėjo nei važiuoti dviračiu, nei laisvai karstytis po medžius su kitais vaikais, tik nueiti iki mokyklos ir pareiti.
„Buvo mano mintis, kad amputuotų koją, nes tiesiog norėjosi kažko geriau, nes su tokiu baisiu protezu nei pavaikščioti normaliai, nei bėgioti. Kai pradėjau galvoti apie kojos amputaciją, man buvo gal kokie aštuoni-devyni metai, dar mažas buvau“, – pasakojo Tomas.
Ne vienerius metus Tomas ant pirmojo protezo negalėjo auti bato – tėvai koją apsukdavo plastikiniais maišais, kad nenušaltų kojos, tik prabėgus kuriam laikui savamokslis batsiuvys pasiuvo tinkamą batą.
Netikėtas susitikimas prie kapinių pakeitė gyvenimą
Tomo ir jo šeimos gyvenimą pakeitė atvažiavus aplankyti senelių kapų atsitiktinai sutiktas baikeris – jis, pamatęs šeimą, trumpai juos pakalbino ir apsikeitus kontaktais pažadėjo supažindinti su ortopedu-technologu. Per gimtadienį berniukas gavo išskirtinę dovaną – naują, kokybiškesnį ir patogesnį kojos protezą.
„Protezą gavome kaip gimtadienio dovaną. Dar kurį laiką vaikščiojom su ramentais, nes nebuvo taip paprasta iškart išmokti vaikščioti su nauju protezu, bet svarbiausia buvo, kad mes turėjome pirmuosius batus.
Gimtadienio dovana buvo ir protezas, ir batai. Nežinau, ar įmanoma žodžiais apsakyti tokią laimę, kai galime abu batus turėti, o ne vieną“, – džiaugiasi mama.
Šį protezą Tomas nešioja iki pat šiol, tiesa, protezuotojas kasmet jį patobulina – tai paaukština, tai dar ką pakeičia, kad judėti būtų lengviau. Šeimai šis protezas prilygo stebuklui: Tomas galėjo bėgioti, žaisti su kitais vaikais ir išpildė savo svajonę – išmoko važiuoti dviračiu:
„Tai buvo Tomuko svajonė – nusipirkom dviratį, išmokom važiuoti, nors labai daug patyčių patyrėme, kadangi tokie dideli ir mokėmės triratuku važiuoti. Kai parke mokėmės važiuoti, buvo žmonių, kurie sakė, kad ką čia, vienakojis mokosi važiuoti, kam to reikia?
Be abejo, tai labai skaudina. Arba eina mama su vaikais ir sako: „Žiūrėkit, eina su geležine koja“. Bet nė vienas nuo to nesam apsaugoti, gali būti, kad ir jų vaikams ar joms pačioms gali to prireikti.“
Svajonės išsipildymui reikalinga visų pagalba
Aistra dviračiams vis dar neišblėso – Tomas kur tik gali, ten keliauja dviračiu, numina apie 16 km iki močiutės ir atgal, dalyvauja dviračių žygiuose, o šiemet jau ne pirmą kartą dalyvavo Dianos Žiliūtės taurės varžybose ir užėmė pirmąją vietą.
„Nuo pat mažų dienų svajojau, kad noriu važiuoti dviračiu. Buvo tikrai labai skaudžių nukritimų, reikėjo viską mokytis kaip kokiam pirmokui, bet išmokau ir nebuvo jokio gėdos jausmo, kad nuvirtau ar ką nors susižeidžiau – toliau sėdu ir važiuoju dviračiu.
Kai važiuoju dviračiu atrodo, kad važiuoju ten, kur akys veda, kur galiu, kur noriu. Jaučiu laisvę, išvažiuoju kur noriu, kokį noriu atstumą iš taško A į tašką B, pats pasirenku maršrutą“, – apie išsipildžiusią svajonę kalbėjo Tomas.
Didelę meilę jis jaučia ne tik dviračiams, bet ir savo šaliai – dar visai mažytis, vos devynerių, sekė vyresniųjų brolių pėdomis ir pradėjo neoficialiai lankyti Šaulių sąjungos susitikimus, sulaukęs 11-ikos tapo oficialiu Šaulių sąjungos nariu ir juo yra iki šiol.
Tiesa, dabar į kuopos susitikimus ar žygius leidžiasi vis rečiau, visgi mokosi 10 klasėje, nori ją baigti gerais pažymiais ir keliauti mokytis į Klaipėdą.
„Nusprendžiau, kad noriu tapti laivo virėju. Ir tapsiu juo. Kitais metais stosiu į mokyklą Klaipėdoje, kuri moko laivo virėjo profesijos, pabaigsiu mokslus, gausiu pažymėjimą ir bandysiu įstoti į karinio laivo virėjus.
Nors, jei pavyktų tapti karininku, tada, be abejo, į virėjo profesiją neičiau, eičiau į kokius kulkosvaidininkus arba ten, kur paskirtų, arba kur mane labiau trauktų“, – apie ateities svajones prakalbo 16-metis.
Dabar didžiausia šeimos svajonė ir tikslas, kad Tomas gautų modernesnį, kokybiškesnį protezą su judančia pėdute, kuris kainuoja apie 6 tūkst. eurų. Valstybė tokio kojos protezo nekompensuoja – kompensuoja tik paprastus, su kuriais ir sunku, ir nepatogu judėti.
Protezas su besilankstančia, judančia pėda palengvintų judėjimą, būtų paprasčiau atsitūpti, daryti kitus veiksmus, kur reikia pėdos judesių. Ir Tomas, ir mama nedrąsiai pasvajoja, galbūt gavus naująjį protezą išsipildytų svajonė sekti vyriausiojo brolio, tarnaujančio kariuomenėje, pėdomis ir tapti karininku...
„Prašome visų žmonių pagalbos, kad išsipildytų Tomuko svajonė, kad jis galėtų gauti kokybišką protezą tokį, kokio jis nori. Jis kainuoja apie 6 tūkst. eurų. Tai yra be galo dideli pinigai mums, nes visiems dar reikia pagalbos – ir studentui, ir kariui, ir Tomui – visiems dar kažkiek reikia padėti pinigėliais. <...>
Jeigu Tomukas gautų išsvajotą protezą, jis būtų laimingas ir, be abejo, mama laiminga. Ir broliai, ir tėtis būtų be galo laimingi, nes Tomas galėtų gyventi dar geresnį gyvenimą, dar kokybiškesnį ir ginti Tėvynę, būti kariu, būti šauliu, jeigu negalės būti kariu, išėjęs mokytis į Klaipėdą lankyti šaulius ten ir būti karinio laivo virėju“, – jautriai kalbėjo Jūratė.
Prisidėti prie „Išsipildymo akcijos“ gali kiekvienas
Prisidėti prie Tomo svajonės išsipildymo gali kiekvienas. „Išsipildymo akcija“ bendradarbiauja su aukojimo internetu portalu aukok.lt, sąskaitų apmokėjimo programėle Perlas Go, telekomunikacijų operatoriumi TCG, operatoriais Bitė, Tele2 ir Telia.
Skambinti ar rašyti trumpąsias SMS žinutes ir paaukoti galite šiais numeriais: 1891 – 5 EUR, 1892 – 10 EUR.
Visa paaukota suma keliauja į „Išsipildymo akcijos“ sąskaitą – akcijos partneriai netaiko jokių kitų mokesčių.
„Išsipildymo akcijos“ skaidrumu rūpinasi audito įmonė Grant Thornton Baltic.
Daugiau: www.tv3.lt/issipildymoakcij
