Ji vaidino teatro spektakliuose, kino filmuose, serialuose ir pelnė pripažinimą. Įvertinimas iš tiesų užsitarnautas sunkiu darbu, talentu ir atkakliu tikslo siekimu.
Moteris naujienų portalui tv3.lt pasakojo apie gyvenimą Lietuvoje, netikėtą sėkmę Prancūzijoje ir apie svetimoje šalyje patirtus sunkumus bei džiaugsmus.
Papasakokite apie save: apie gyvenimą Lietuvoje, apie tai, kaip atsidūrėte Prancūzijoje?
Meno pasaulis supo nuo ankstyvos vaikystės. Tėtis buvo dainininkas, mama domėjosi teatru, daile, apskritai menais. Atsimenu, kad dar nėjau į mokyklą, o mamos dėka jau buvau mačiusi bene visą Kauno dramos teatro repertuarą. Galvoje išlikusios atsiminimų nuotrupos, kai užėjome pasižiūrėti dainuojančio tėčio. Jis savo vidine laisve, išskirtiniu stiliumi ir šarmu buvo tarsi Vakarų vėjas sovietiniame Kaune. Tai vėliau įkvėpė matyti plačiau, svajoti drąsiai.
Vaikystėje tėvai mane užrašė į „Aušros“ gimnaziją Kaune, kurią, beje, baigė didžioji dalis giminės, pradedant nuo senelių. Būtent tais, jau nepriklausomos Lietuvos, metais buvo suformuota eksperimentinė estetinio lavinimo klasė, į kurią aš ir patekau. Šią klasę mokė Kauno dramos teatro aktorė Inesa Paliulytė, kuri vedė aktorines pamokėles, po to estafetę iš jos perėmė direktorės pavaduotojas Arūnas Brusokas, kuris, beje, taip pat buvo baigęs LMTA.
Jis mūsų klasės vaikus, kurie toliau tęsė estetinio lavinimo (vaidybos) pamokas, ruošė internacionaliniams dramos festivaliams. Ten sutikdavome vaikus iš visų Baltijos šalių. Rodydavome savo atsivežtą spektaklį, tada darydavome bendrus performansus. Tai buvo nuostabi patirtis. Negaliu sakyti, kad nuo šios klasės pamokų viskas ir prasidėjo, bet tai turbūt pasėjo tą grūdą, kuris manyje išdygo ir nesustojo augti.
Kai atėjo laikas pasirinkti, ką norėčiau studijuoti vėliau, mąsčiau apie psichologiją. Mane ji visuomet domino ir tebedomina. Bet kadangi buvau baigusi muzikos mokyklą, lankiusi „Auros“ modernaus šokio pamokas, kaip daugelis to meto vaikų, užsiėmiau įvairia artistiška veikla, galiausiai nusprendžiau stoti į aktorinį. Labai rimtai į tai nežiūrėdama, nutariau pabandyti. Ir tik pirmųjų studijų metų pabaigoje supratau, kad visada būtent šito ir norėjau.
Dar besimokydama Vilniuje sutikau savo būsimą vyrą Osvaldą, su kuriuo išvykome atostogų į Prancūziją. Prancūzija mums labai patiko, tad vėliau, jau gimus vaikui, nusprendėme persikelti pagyventi. Tuo metu buvau paskutiniajame kurse, jau vaidindavau ir spektakliuose, todėl išvažiuoti turėjome neilgam laikui. Tačiau kažkaip užsibuvome.
Ar buvo sunku įsitvirtinti Prancūzijoje?
Kol viskas buvo tarsi žaidimas, kol auginau vaiką ir rimtai į tai nežiūrėjau, sunku nebuvo, tačiau kai pradėjau į tokias karjeros galimybės žvelgti rimtai, ieškotis profesionalaus, geriau apmokamo darbo, tuomet iššūkių tikrai atsirado. Kas be ko, teko lankyti prancūzų kalbos kursus, kad išmokčiau kalbą.
Atrankose sulaukdavau įvairiausių replikų, kad „jūs kalbate su akcentu“ arba „jūs kalbate blogai“ (kas, beje, buvo tikrų tikriausia tiesa). Tad didžiausi pirmųjų metų pasiekimai apsiribojo trumpametražių filmų bekalbiais vaidmenimis, tiesa, dažniausiai pagrindiniais, bet vis tiek kalbėdavo kiti, o aš tai šypsodavausi, tai bėgdavau, tai labai įtemptai žiūrėdavau, bet niekada nekalbėjau! (juokiasi) Pirmą kartą prašnekau ne taip jau ir greitai, ir ne ekrane, o scenoje.
Po pasisekusio vaidmens pirmajame spektaklyje režisierius, kuris yra dar ir žinomas aktorius Prancūzijoje, rekomendavo mane savo agentui. Faktas tas, kad be agento pavykę nebūtų. Sulaukdavau įvairių replikų apie tai, kad esu užsienietė, o apie Lietuvą išgirsdavau, kad neva tai Rusijos provincija. Klausdavo, ar apskritai turime teatrą Lietuvoje.
Na, pirmam skintis kelią visada sunkiau... Tikiuosi, kad ateis tas laikas, kai mūsų aktorių jaunimas vaidins visoje Europoje, neapsiribodamas vien Rusija. Labai to trokštu.
Apskritai stengiuosi į viską žvelgti kiek įmanoma objektyviau ir be išankstinio nusistatymo, niekada netikėjau paplitusiu požiūriu, kad visi prancūzai pasipūtę, bet tikrai teko daug kartų atsimušti į sieną ir susidurti su neįtikėtinu, beveik komišku, pasipūtimu.
Visa laimė, kad savo kelyje sutikau ir be galo malonių, puikių žmonių, dėl kurių užsimerkiu reaguodama į dažną aroganciją ir stengiuosi visur įžvelgti geranoriškumą. Turbūt daug kas priklauso nuo tavo paties požiūrio į neigiamas situacijas.
Ar pradėjusi vaidinti prancūziškoje televizijoje sulaukėte daug neigiamų atsiliepimų dėl to, kad esate užsienietė?
Na, buvo visko! Bet svarbiausia čia tavo paties reakcija, juk nekreipsi dėmesio į pašalinį triukšmą. Nors neneigsiu, buvo įžeidžiančių šovinistinio požiūrio komentarų, ko visai nesitikėjau iš tautos, kuri deklaruoja esanti pati tolerantiškiausia ir demokratiškiausia Europoje. Bet svarbiausia, kad didesnė dalis gerbėjų visgi sąmoningi ir malonūs, iki šiolei produkcija man persiunčia labai mielų fanų laiškų.
Ar galite papasakoti plačiau apie savo vaidmenį „Meilės paslaptyse“?
Šiame seriale jau nebevaidinu, man šis etapas jau baigtas. Man taip geriau. Seriale įkūnijau ganėtinai neigiamą personažą, kuris prasidėjo iš mažesnio vaidmens. Sporto trenerė reabilitacijos centre, kuri padeda atsistatyti žmonėms po avarijų. Vėliau ji tapo įtakinga, turte besimaudančia agente ir įgijo neigiamų atspalvių.
Nors personažas nepavydus, nekerštingas, bet be jokio sąžinės graužimo darantis savo, ir jeigu jai kuo nors neįtiksi, tuomet jau gali laukti bėdos. Kartais atrodo, kad jau užsiklijavau etiketę tokio tipo vaidmenims.
Naujame seriale „Munch“ taip pat vaidinu įtakingą ir stiprią moterį. Šis vaidmuo dar neišsiplėtojo, galbūt todėl, kad dabar pasaulį sukrėtusi COVID-19 pandemija ir važinėjimas į Paryžių pasidarė labai sudėtingas. Važiuoti tenka 300 km traukiniu, vėliau baigus filmavimus tenka likti nakvoti viešbutyje, ieškoti auklės vaikams – tokios problemos kildavo seniau, o dabar dar kyla rizika užsikrėsti COVID-19, o tai sukelia nemažai papildomų problemų.
Galbūt jums tinka tokie vaidmenys?
Tikriausiai man tinka fatališkos moters vaidmuo. Bet tai tik vaidmuo!
Sumažėjus filmavimų tikriausiai užsiimate ir kitokiomis veiklomis. Kokiomis?
Visada siūlo reklamas ir madų salonus, bet kol kas nenoriu papildomo darbo, kur daug žmonių, tad nutariau užsiimti senų planų įgyvendinimu. Na, ir vyro veiklose padėti reikia.
Kartais atrodo, kad nors ir namuose, bet veiklos labai daug, būna, kad per visą dieną prisėsti spėju tik prie kompiuterio. Idėjų turiu daugiau nei fizinės galimybės leidžia viską įgyvendinti, bet stengiuosi, kaip moku ir kaip galiu.
Puikiai suprantama, kad populiarumas tokioje šalyje kaip Prancūzija reiškia labai daug, bet ar kartais nekyla minčių sugrįžti į Lietuvą ir pratęsti aktorės karjerą čia?
Lietuva dabar išgyvena savo renesansą, žmonės užsikrėtę patriotinėmis nuotaikomis. Kartais tikrai pagalvoju, kad norėčiau prisidėti prie gražesnės Lietuvos kūrimo. O ir važiuoti į filmavimus patogiau būtų savo mieste, na, kad ir iš Kauno į Vilnių, atstumai juk nedideli. Norisi pačių paprasčiausių dalykų, kad repeticijos, filmavimai būtų arti ir vakarais galėčiau sugrįžti pas savo vaikus.
