Vilnietė Uršulė Sadauskaitė į savanorystę įsitraukė vos prasidėjus skiepijimui – pirma „Litexpo“ parodų rūmuose, vėliau prasidėjus migrantų krizei ji tapo savanore pabėgėlių stovyklose. Ji sako norinti prisidėti prie pagalbos valstybei.
„Man tiesiog norėjosi prisidėti prie visuomenės veiklų, padėti valstybei. Kai netikėtai prasidėjo migrantų krizė, galvojau, kad tai man bus didesnis iššūkis, nes čia daug daugiau bendravio su kitais žmonėmis Bet tuo pačiu man buvo baisu pagalvoti, kad tie žmonės tokie išsigandę, pasimetę ir norėjosi, kad mūsų darbai bent jau sukurtų kažkokį saugumo jausmą tiems žmonėms.“
Neigiama nuomonė – iš baimės
Uršulė iki šiol yra savanoriavusi ne vienoje migrantų stovykloje – Rūdininkuose, Pabradėje, Naujininkuose bei modulinių namelių miestelyje Medininkuose. Ji pastebi, kad migrantų yra visokiausių ir neigiama nuomonė apie juos galėjo susidaryti tik iš nežinojimo ir baimės.
„Aš anksčiau su pabėgėliais prieš savanoriaujant nesu susidūrusi. Žinau, kad visuomenėje vyrauja tokia neigiama nuomonė apie jų statusą, bet pati aš jos nesilaikiau. Apie juos nei gerai, nei blogai nemaniau. Susidūrus su jais ir tiesiogiai pabendravus supratau, kad ta nuomonė visuomenėje yra pagrįsta niekuo – vienu ar dviem pavyzdžiais, kurie iškilo į viešumą.
Tačiau daugelis jų išsilavinę, turi užsibrėžtų tikslų. Tai tokie žmonės, iš kurių aš tikrai imčiau pavyzdį. Jaučiuosi visiškai saugi ir net neįsivaizduoju, iš kur ta neigiama nuomonė apie migrantus susidarė ir kuo ji yra pagrįsta, bet manau, kad iš baimės ir nežinojimo“, –sako savanoriaujanti mergina.
Ji pamini, kad atmintyje labai įstringa migrantų vaikai, kurie labai noriai bendrauja ir yra energingi: „Ypač vaikai yra labai drąsūs ir labai nori bendrauti. Nežinau, gal čia toks skirtumas tarp lietuviško santūrumo.
Kai jie mato, kad atsinešame žaislų, spalvinimo pieštukų, jie bėga pas mus, ima ir labai noriai kartu su mumis žaidžia. Jie lyg ištroškę kuria ryšį ir bendrauja su mumis. Ta energija užburia ir įkvepia“, – patirtimis dalinasi ji.
Supranta garsiau pasakytus žodžius
Uršulė atkreipia dėmesį, kad migrantai – labai stiprūs žmonės: „Migrantų gyvenimas stovykloje yra labai sudėtingas, nes jie nuolat gyvena nežinomybėje. Aš manau, kad ta nežinomybė labai vargina ir sukelia didelį emocinį stresą. Jie labai stiprūs žmonės, nes laikytis tiek laiko nežinant, kas bus, reikalauja labai daug jėgų.“
Mergina supranta, kad daugelis nuomonę apie pabėgėlius formuoja iš to, kokias istorijas apie juos girdi. Daug kas yra matęs pratrūkstančius, nemaloniai besielgiančius užsieniečius, tačiau savanorė sako, kad tai – normali jų reakciją, kurią pateisinti galima.
„Migrantai teikiamą pagalbą priima draugiškai ir matosi, kad ją vertina ir pasiilgsta mūsų, kai ilgesnį laiką neatvažiuojame. Aišku, kartais atsiranda ir žmonių, kurie supyksta dėl esamos situacijos ir dėl to net ant mūsų išsilieja, bet aš suprantu, kad tai dėl sudėtingos situacijos.
Kiekvienas skirtingai valdo emocijas ir juk kiekvienam būna, kad pyktį, ašaras išlieja. Manau, kad visiškai pateisinamas kiekvienas garsiau pasakytas žodis, kiekviena ašara“, – sako ji.
Vertinga net ir menkiausia pagalba
Pasiteiravome, ar su skirtingos kultūros žmonėmis bendrauti nekyla problemų. Anot merginos, daugiausia iššūkių sukėlė bendravimas – dėl kalbos barjero reikėjo pasitelkti gestus, eksperimentuoti.
„Didžiausias barjeras būdavo kalba. Kartu su kitais savoriais bandome ir rusiškai susikalbėti su migrantais. Kai kurie migrantai tikrai labai gerai šneka angliškai, bet kai kurie žmonės daug žinių neturi. Tada pasitelkiame sumanumą ir rodome gestais, pirštais ar pasitelkiame Google vertėją“, – atskleidžia ji.
Uršulė sako, kad pradėjus savanoriauti kilo abejonių, ar pagalba bus naudinga. Po kelių mėnesių darbo ji suprato, kad net ir mažiausia pagalba gali reikšti labai daug.
„Iš pradžių turėjau abejonių, ar mūsų veikla bus naudinga – ar tikrai sugebėsime padėti spręsti problemas, nes jos tikrai didesnės už mus. Pirmosiomis savaitėmis man atrodė, kad darbai labai maži.
Bet kuo toliau, tuo labiau supranti, kad vienas maisto paketas, vienas švarkelis, vienas apkabinimas yra labai daug. Maži žingsniukai susideda į visumą ir labai pagelbsti kitiems žmonėms“, – mintimis dalinasi pašnekovė.
