„Šiandien mes praradome brangų vyrą, tėtį, brolį, senelį, prosenelį… Jis išėjo apsuptas mylinčių žmonių. Išėjo laimingas…“ – sunkiai rinkdamas žodžius naujienų portalui AlytusPlius.lt kalbėjo sūnus Evaldas.
Jo teigimu, tėtis visada buvo jautrus kitų skausmui, neabejingas žmonių bėdoms, pasirengęs padėti, kai reikėdavo. „Jis buvo tiesiog geras žmogus“, – priduria sūnus.
Velionis – ilgametis Šaulių sąjungos narys
Algis Kazlauskas visada didžiavosi tėvyne. Atsiliepdamas į Lietuvos kvietimą, jis tapo krašto apsaugos savanoriu, stojo ginti šalies laisvės ir nepriklausomybės, tarnavo iki Rusijos Federacijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos 1993 metų rugpjūtį.
Velionis buvo ir Šaulių sąjungos narys. „Nuoširdžiai užjaučiame šeimą šią sunkią netekties valandą. Algis Kazlauskas buvo sąžiningas, prie šaulių veiklos prisidėjo tiek, kiek jam leido šeiminės aplinkybės. Stiprybės artimiesiems“, – sakė A. Juozapavičiaus 1 -osios rinktinės vadas Skirmantas Valatkevičius.
Velionis ne vienus metus dirbo šaldytuvų gamykloje, vėliau ėjo atsakingas pareigas pasienio apsaugos srityje.
„Tėčio šaulio ir savanorio uniformos tebėra spintoje… Per anksti, tėti, per anksti išėjai…“ – kalbėjo sūnus Evaldas.
Atsisveikinti su A. A. Algiu Kazlausku galima antradienį, liepos 22 dieną, nuo 10 valandos Alytaus Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčios šarvojimo salėje. Amžinojo poilsio jis bus išlydimas trečiadienį, 12 valandą, laidojamas – Miroslavo kapinėse.
Velionio žmona Danutė, vaikai Vingaudas, Inga, Edgaras ir Evaldas nuoširdžiai dėkoja visiems, kurie šiuo sunkiu metu yra kartu mintimis, malda ir žodžiais.
Teksto autorė: Daina Baranauskaitė
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Šiandien tave išlydžiu ne į tolimą šalį, ne į miestą ar darbą – o į amžinybės uostą, iš kurio niekas nebegrįžta taip, kaip iškeliavo. Ir nors akys pilnos ašarų, širdis kupina dėkingumo, kad turėjau tave – tokį, koks buvai.
Tu buvai mano švyturys gyvenimo audrose. Tavos rankos visada žinojo, kaip padėti, o tavo tyla kartais pasakydavo daugiau nei tūkstantis žodžių. Tavo stiprybė, tavo rūpestis, tavo gyvenimo kelias buvo man pamoka ir dovana.
Dabar, kai tavo laivas jau išplaukė, tikiu, kad jį pasitinka ramybė. Tikiu, kad ten, anapus laiko ir skausmo, tavęs laukia šviesa. Ir nors čia liko tuštuma, tavo atminimas gyvens kiekviename mano žingsnyje, kiekviename atodūsyje, kiekvienoje tyloje, kurioje ieškosiu tavo balso.
Atsisveikinu su meile, bet ne su liūdesiu. Nes tu išliksi gyvas – manyje, mūsų šeimoje, mūsų prisiminimuose. Ir kai ateis diena, kada mano laivas išplauks paskui tave, tikiu – sutiksi mane su šypsena ir ištiesi tą pačią ranką, kuri tiek kartų mane laikė šiame gyvenime.
Ilsėkis ramybėje, Tėti. Tavo kelionė tęsiasi.
Tavo sūnus Evaldas
