Aš taip iki skausmo suprantu kiekvieną tame interviu pasakytą žodį... Pati išleidau savo abiturientą į platųjį pasaulį, studijuoti į kitą šalį. Visada buvo aišku, kad tai neišvengiama, nuo pat sūnaus gimimo, bet o vaikyti, jei kas būtų pasakęs, kad bus taip sunku... Ir net baisu.
Aišku kaip dieną, kad vieną dieną vaikai turi palikti tėvų namus, išskristi iš savo lizdo, toks natūralus gyvenimo ciklas, vaikai užauga, jiems visas gyvenimas prieš akis, tiek daug visko nepažinta, tiek nuotykių dar nepatirta.
„Reikia netylėti“
Sūnus prieš kurį laiką išskrido ir atrodo, kad vis dar nerandu sau vietos, ir smagu, ir baisu, nes nežinomybė yra labiausiai slegiantis jausmas. Bet juk teisingai K. Lavrinovičius sako – vaikas pats pasirinks savo kelią, visos patirtys – ir geros, ir blogos – yra pamokos, kurias anksčiau ar vėliau teks išmokti.
Bet vis tiek, net ir tai suprantant, sunku, beprotiškai sunku išgyventi šį laikotarpį, priprasti prie kitokios kasdienybės. Guodžia bent tai, kad ne aš viena tokia, daugybė tėvų išgyvena tą patį ir gerai, kad atsiranda garsiai kalbančių apie tai, nes reikia netylėti.
Tokiais momentais palaikymo reikia ne tik vaikams, žengiantiems į naują gyvenimo etapą, bet ir tėvams, nes jie išgyvena ne ką mažesnę jausmų audrą, tai palaikykim vieni kitus, kalbėkimės, dalinkimės, to labai labai reikia ir bent tai suteikia paguodą, kad esi toks ne vienas.
Autorius: skaitytoja Marija
