„Vasario 6 dieną išvykau į Malaiziją studijuoti pagal Erasmus mainų programą. Aš turėjau ten mokytis 5 mėnesius, iki pat birželio pabaigos. Bet virusas taip greitai išplito visame pasaulyje, mainų studentai vis išvažinėjo, tai vieną dieną ir aš sugalvojau nusipirkti bilietus ir grįžti į Lietuvą“, – pasakojimą pradeda vaikinas.
Šalis sužavėjo
Edvinas Malaizijoje vietoj planuotų 5 mėnesių praleido 5 savaites, tačiau iš ten parsivežė pačius geriausius įspūdžius, dėl kurių jam buvo gaila taip greitai išvykti.
„Man beprotiškai liūdna, aš dar galvojau likt. Mainų studentai išvažinėjo po truputį vis greičiau ir greičiau iš Malaizijos, bet aš dar norėjau likti, pabūti, pamatyti daugiau.
Ten man labai patiko, dievinau jų maistą, kur nueidavau valgyti, ten nenusivildavau, gatvės maistas irgi fantastiškas. Buvo tikrai labai sunku viską palikti“, – neslepia vaikinas.
Jis į Lietuvą sugrįžo išmokęs labai svarbią pamoką – nieko neatidėlioti ir norimais dalykais mėgautis čia ir dabar. Edvinas pasakoja apie ketinimą pasimėgauti šiltu oru ir saulės spinduliais, kurio įgyvendinti taip ir nepavyko.
„Ten kiekvieną dieną šilta, 42 laipsniai jutiminė temperatūra. Ir aš visada galvodavau, kada aš pasideginsiu? Prie mūsų namo buvo baseinas ir vis ketinau, bet neradau to laiko, galvojau, juk dar beveik pusė metų, tikrai atrasiu laiko. Deja“, – juokiasi Edvinas.
Nežinojo, ką daryti
Malaizijoje studijos buvo pradėtos vykdyti nuotoliniu būdu, todėl vaikinui iškilo dilema: likti čia ar grįžti į Lietuvą? Edvinas sako, kad teisingo sprendimo šioje situacijoje paprasčiausiai nebuvo:
„Aš tiesiog galvojau: gerai, likti Malaizijoj nėra pats geriausias sprendimas, kadangi esu toli nuo šeimos, čia likčiau vienas, nieko neturiu, su niekuo kaip ir pabendraut realiai normaliai nebegaliu, nes mainų studentai išvažinėjo.
Skristi į Lietuvą – labai didelė rizika, nes reikia skristi per tris oro uostus. Supratau, kad esu situacijoj, kurioj nėra teisingo sprendimo. Kurį pasirinksi, tas ir bus teisingas.
Nusprendžiau, kad geriau būti arčiau šeimos, arčiau visų draugų ir tai bus saugesnis variantas. Jei būčiau likęs, tai neaišku, kada būčiau parskridęs, nes dabar tiesiog nebėra skrydžių į Europą“.
Dar vienas dalykas, kėlęs pašnekovui dvejonių dėl grįžimo namo – čia jis neturėtų, kur izoliuotis.
„Iš pradžių bijojau skristi į Lietuvą, nes aš neturėjau jokios saviizoliacijos patalpos, kur galėčiau įsikurti toms dviem savaitėms. Galimybės kažkaip giminaičiams susikooperuot, persikraustyt gyvent į vieną butą nebuvo, tad pradėjau ieškoti kitų variantų“, – pasakoja E. Krupinskas.
Rado išeitį
Dar prieš grįždamas į Lietuvą, vaikinas iš mamos gavo žinutę su informacija, kad į Druskininkus iš užsienio sugrįžę asmenys gali kreiptis dėl specialaus apgyvendinimo.
„Sužinojau, kad galima kreiptis į gydytoją dėl apgyvendinimo saviizoliacijai, tai aš parašiau ir labai džiaugiuosi, kad viską sugebėjo suorganizuot taip, kad aš neturėčiau jokio kontakto su kitais. Sunku tikrai nebuvo“, – dalijasi Edvinas.
Nuo pat grįžimo į Lietuvą vaikinas neturėjo jokio kontakto nei su šeima, nei su draugais. Jis sąžiningai laikosi karantino, iš viešbučio kambario išeina tik vienu atveju:
„Iš kambario išeinu nebent pasiimti maisto, kai man atneša šeima ir padeda už durų kieme. O šiaip aš stengiuosi niekur neiti ir nevaikščiot, nes nežinau, ką aš nešioju ir nežinau, ką kiti čia izoliuoti žmonės nešioja. Tai dėl savęs ir dėl kitų stengiuosi“.
Sunku prisiversti, ką nors veikti
Edvinas pasakoja, kad karantinas jam nekelia didelių sunkumų: gyvenimo sąlygomis jis patenkintas, kasdien džiaugiasi mamos gamintu maistu, kurį atneša netoliese gyvenantys artimieji. Vieninteliai dalykai, su kuriais vaikinas kol kas nesusitvarko – pasikeitęs gyvenimo ritmas ir...tinginystė.
„Mano standartinė diena atrodo tragiškai ir baisiai. Paskaitas dabar perkėlė į vakarinį laiką, tai ir atsikeliu dvyliktą valandą, man dar tokiu metu yra rytas, mano akys dar užtinusios. Atsikeliu, valgau pusryčius, tada ilgai sėdžiu ant fotelio ir bandau save priverst nufilmuot vieną parodiją.
Bet aš suprantu, kad reikia imtis kažkokių veiksmų, nes mano toks sėdėjimas ir nieko neveikimas ilgai nesitęs. Ir galvoju, kad gal rytoj, bet čia jau rimtai, gal reikia jau atsikelt normaliu laiku ir padaryt bent kažkokius minimalius sporto pratimus tam, kad išjudinčiau raumenis, nes jau labai sunku yra.
Ir aš įsivaizduoju, kaip man bus sunku, kai aš ištrūksiu į laisvę, nes dabar ant tiek nieko neveikiu, kad man tiesiog gaila pačiam savęs“, – humoro jausmo nepraranda Edvinas.
Kuria parodijas
Vis tik daryti vieną dalyką vaikinas prisiverčia. Pastaruoju metu jis yra išsikėlęs sau tikslą kiekvieną dieną nufilmuoti po vieną parodiją, kurią įkelia į socialinius tinklus ir sulaukia gana daug dėmesio.
Tam, kad lengviau įsivaizduotumėte apie ką kalbame, siūlome pažiūrėti vieną vaizdo įrašą:
Edvinas pasakoja, kad tokius trumpus vaizdo įrašus pradėjo kurti jau seniau, tačiau šiuo metu jo paskyros socialiniuose tinkluose išgyvena bene geriausius laikus.
„Aš pradėjau filmuot tuos įrašus „TikTok“ platformai. Užsiregistravau praėjusių metų lapkričio vidury ir tada pradėjau kurti tas parodijas. Kai įkėliau vieną parodiją, ir atsikėlęs pamačiau, kad jau yra tūkstantis sekėjų, tai pamaniau, kad galbūt kažką darau gerai, jei tai patinka žiūrovams.
Dabar, kaip aš sakau, yra kaip niekad geras laikas filmuot ir daryt tokius dalykus, nes daugelis žmonių dabar yra namuose ir skrolina per telefono ekraną, daug ką gali pažiūrėti. Todėl dabar susigrobti žmonių peržiūras yra kaip niekad lengva“, – mano Edvinas.
Vaikinas sako, kad beveik visos parodijos gimsta iš kasdieniškų situacijų, kurios, jo nuostabai, būna ir kitose šeimose.
„Daugelis vaizdo įrašų yra iš mano patirties gyvenimiškos. Bet aš galvojau, kad mano vieno šeima taip elgiasi, namie kalba tokiais žodžiais, maniau, kad pas mane vieną taip yra, o pas visus kitus tas gyvenimas yra gražesnis, jie kitaip elgiasi namie ir panašiai.
Bet kai man pradeda rašyt kiekvieną dieną žmonės, kad čia yra grynai mano šeima arba aš taip pat rėkiu ant savo vaikų, supranti, kad tu esi ne vienas, taip elgiasi pusė Lietuvos. Man tokie komentarai ateina: „Edvinai, kaip? Kaip tu pavaizdavai, ką mes kalbam namuose, tu gal kameras sudėjęs esi? Tu gal spintoj gyveni?“, – juokiasi vaikinas.
Džiaugiasi galėdamas dovanoti geras emocijas
Edvinas sako, kad tai, ką jis daro, jam labai patinka. Vaikinas sulaukia daug palaikančių komentarų, žinučių, o tai tarsi grįžtamasis ryšys jam už padovanotas geras emocijas žmonėms.
„Aš gaunu labai daug palaikančių žinučių, man tai labai patinka. Greičiausiai galima sakyti, kad ir dėl dėmesio tai darau. Bet dabar darau ir dėl žmonių, nes būna tokie komentarai: „Ačiū Dievui, bent kažkas šiuo sunkiu karantino metu pralinksmina“.
Visur yra kraupios statistikos, naujienos, tai žmonės džiaugiasi, kad yra dalykų, kuriuos gali pamatyti iš šeimų kasdienybės ir kurie gali pralinksminti. Tai tikrai dabar, kai esu karantine, stengiuosi ir dėl žmonių kurti, kad jiems suteikčiau geras emocijas, dovanočiau juoką kiekvieną dieną“, – sako E. Krupinskas.
