Anksčiau naujienų portalas tv3.lt rašė, kad gelbėtojai šiandien nuo 10 val. ryto policijos prašymu žvalgė upę. Dėl paieškos upėje, pirminiais duomenimis, kreipėsi jaunuolio artimieji. Ugniagesių atstovai patvirtino, kad kūnas buvo aptiktas 12.43 val.
„Kūnas aptiktas Neries upėje netoli Žaliojo tilto ties Goštauto gatve. Žmogaus kūnas buvo ištrauktas ir perduotas policijos pareigūnams“, – tv3.lt teigė ugniagesių gelbėtojų atstovė.
Vilniaus apskrities policijos komisariato atstovai patvirtino, kad dingęs jaunuolis rastas tarp Baltojo ir Žaliojo tiltų. Apie dingusį 17-metį pirmą kartą pranešta pirmadienio vakarą. Socialiniuose tinkluose pagalbos prašymą išplatino jaunuolio brolis.
Policija pranešė, kad Paupyje, Vilniuje, sekmadienį iš namų, apie 23 val., išėjo jaunuolis ir negrįžo. Dingusiojo intensyviai ieškojo artimieji ir policijos pajėgos.
Pastebėkite šiuos ženklus laiku
Šis įvykis sukrėtė kiekvieną – daugeliu atvejų, artėjančios savižudybės ženklų iš artimiausiųjų nepastebime, nors jie patys mums išsako savo mintis apie tai. Anksčiau naujienų portalui tv3.lt apie tai, kokie ženklai išduoda galimas mintis apie savižudybę, pasakojo psichologas, psichoterapeutas Gediminas Navaitis.
Socialinių mokslų daktaras, psichologas, psichoterapeutas G. Navaitis teigė, kad į tam tikrus reiškinius, šiuo atveju – savižudybę, reikia pažvelgti plačiau, kad galėtume susidaryti aiškesnį vaizdą.
„Nors psichologinė pagalba žmonėms Lietuvoje gerėja, yra pokyčių, tačiau negalima nutylėti fakto, kad, visgi, Lietuva vis dar yra savižudybių skaičiumi pirmaujanti šalis. Ir tokiu „pirmavimu“ nėra dėl ko džiaugtis“, – sakė G. Navaitis.
Psichologo teigimu, niekada nebus vienos priežasties, kuri paaiškins, kodėl žmonės nusprendžia nusižudyti. Tačiau klaidinga manyti, kad tik specialistai gali įvertinti ir pastebėti kito asmens vienišumą, jo problemas.
Pasak G. Navaičio, prastą žmogaus psichinę būklę galima įtarti tuomet, kai šis jaučiasi vienišas, neturintis su kuo bendrauti, net jei yra kitų žmonių apsuptyje.
Taip pat asmuo gali užsiminti ir išsakyti tokias mintis, pavyzdžiui, kad šis yra niekam nereikalingas, kad niekas neverks per jo laidotuves ar kad į jas niekas neatvyks.
„Kiekvienas iš mūsų tokių požymių galėtų pastebėti ir daugiau: žmogus atsisveikina, sutvarko kažkokius savo darbus, reikalus, tarsi nebesiruoštų jų daugiau daryti. Būtų didelė klaida ieškoti vieno kokio nors požymio ir iš jo spręsti, kas vyksta žmogaus galvoje.
Žmogus yra prieštaringas, įvairus. Jeigu artimiesiems būsime atidesni, patys pastebėsime tarpusavyje persipinančius nusivylimo, neadekvatumo ir atsiribojimo ženklus, suprasime, kad už jų gali slypėti ir ketinimas nusižudyti“, – paaiškino ekspertas.
Kaip anksčiau naujienų portalui tv3.lt pasakojo psichologė psichologė Valija Šap, daugelis galvoja, kad apie savižudybę galvojantis žmogus tai nutyli, tačiau realybė kiek kitokia – 8 iš 10 nusižudžiusiųjų siunčia aiškius ženklus juos supantiems žmonėms.
„Pirmas labai aiškus ženklas – žmogus pradeda kalbėti apie mirtį apie savižudybę, jis galbūt pradeda klausti tam tikrų dalykų, susijusių su mirtimi ar savižudybe, pavyzdžiui, koks patikimiausias būdas nusižudyti. Arba žmogus pradeda filosofuoti apie gyvenimo beprasmybę, apie tai, kad mirtis yra išsilaisvinimas iš įvairių sunkumų.
Žmogus gali kalbėti apie tai tarsi juokaudamas. Humoras yra galimybė atsitraukti, jeigu aplinkiniai pradės jį kritikuoti ir pykti“, – teigė V. Šap.
Svarbu išgirsti žmogų, perklausti, ką jis nori tuo pasakyti, reikėtų palaikyti buvimu šalia, išklausyti, padėti ieškoti pagalbos.
Atkreipkite dėmesį į elgesio pokyčius
Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į pasikeitusį žmogaus elgesį, jei jis ima elgtis rizikingai, pavyzdžiui, neatsargiai vairuoti, veltis į konfliktus, elgtis agresyviai.
Gali pasireikšti ir kitokie požymiai – pasikeičia emocinė būklė, žmogus tampa jautresnis, nuleidžia rankas, nustoja bandyti spręsti problemas, gali imti tvarkyti palikimo, paveldėjimo klausimus, grąžinti skolas, artimiesiems atiduoti jiems asmeniškai brangius daiktus.
„Svarbiausia, ką mes turime pamatyti – pokytį žmogaus emocinėje savijautoje, bet ją lyginti ne su savimi ar kitais, o lyginti su juo pačiu. Labai dažnai žmogus tampa liūdnesnis, uždaresnis arba atvirkščiai – pasireiškia ūmaus pykčio, agresyvumo epizodai.
Taip pat jis gali būti dažniau verksmingas, pasikeičia bendravimas, žmogus būna tose pačiose žmonių grupėse, tačiau mintimis jis tarsi yra kitur, taip pat gali atsiriboti fiziškai“, – aiškino psichologė.
Blogiausia, ką galime padaryti – sukritikuoti, menkinti žmogaus problemas, skausmą, neviltį. Nereikėtų bandyti ir pralinksminti, nes taip ne padedame, o bandome užglaistyti mums nepatogią situaciją:
„Mes tą darome todėl, kad mums yra labai sunku būti šalia kenčiančio. Todėl mums atrodo, kad kuo greičiau žmogų pralinksminsime, problema bus išspręsta.
Tačiau jeigu mes iš tiesų norime žmogui padėti, mes turime būti su juo toje tamsoje, skausme, išbūti tą laiką, kad kartu išeitumėte į šviesą.“
Siūlant pagalbą, apie savižudybę galvojantys asmenys dažnai pirmąjį kartą jos atsisako, todėl reikėtų pasidomėti, kokios yra atsisakymo priežastys. Nepalikite tokio asmens vieno, perduokite jį į sveikatos priežiūros specialistų rankas.
„Kai žmogus kalba apie savižudybę, ypatingai jeigu jis jau planuoja savižudybę, reikia kuo skubiau susieti šį žmogų su sveikatos priežiūros specialistais.
Būtų aplinkinis kelias skatinti žmogų pasikalbėti su savo artimaisiais arba skambinti į emocinės paramos linijas, nes jų specialistai, savanoriai lygiai taip pat sakys žmogui, kad jam skubiai reikia į sveikatos priežiūros įstaigą“, – teigė psichologė.
