Nors ši akimirksniu ištikusi būsena gali trukti vos kelias ar keliolika minučių, po panikos atakos atsigavęs žmogus dažnai net negali paaiškinti, kas tai buvo. Anot psichiatro-psichoterapeuto Eriko Stankūno, tai sveikų, itin stiprų atsakomybės jausmą turinčių žmonių liga. Tačiau kas tai yra iš tikrųjų ir kodėl taip nutinka?
Nerimas ir baimė
Itin didelis ūmus nerimas, kurio metu pasireiškia vegetaciniai sutrikimai, tokie kaip širdies plakimas, galvos svaigimas, dusimas, juntamos stiprios karščio ar šalčio bangos, išpila prakaitas, sukausto išprotėjimo ar mirties baimė, – taip panikos priepuolius apibūdino Medicinos diagnostikos ir gydymo centro gydytojas psichiatras-psichoterapeutas E.Stankūnas.
Ar prieš ištinkant tokiai būsenai organizmas siunčia kokius nors signalus? Mediko teigimu, panikos priepuoliai būna netikėti ir jų nuspėti neįmanoma.
„Būtent tai, kad šie priepuoliai ištinka be jokių išankstinių signalų, ir gąsdina žmones. Kiek vėliau, jei panikos atakos tą patį žmogų ištinka daug kartų, jis po truputį pradeda atpažinti vietas ir situacijas, kai priepuoliai gali pasikartoti: pavyzdžiui, prieš užmiegant, išėjus į gatvę ar parduotuvėje. Laikui bėgant, apytikriai galima nuspėti situacijas, kuriose gali ištikti panikos atakos“, – sako jis.
Kaltas stresas
Anot pašnekovo, apie tai, kas vyksta žmogaus organizme panikos priepuolio metu, yra keletas skirtingų teorijų. Fiziologinės teorijos šalininkai teigia, kad šių priepuolių metu išsiskiriantys adrenalinas, kortizolis ir kiti streso hormonai ir sukelia minėtas vegetacines reakcijas bei nerimą.
„Vienas iš svarbiausių veiksnių, sukeliančių panikos priepuolius, neabejotai yra stresas, kai žmogus negali išreikšti tam tikrų emocijų, kurios neturėtų būti išreiškiamos visuomenėje, todėl jis turi slėpti pyktį, susierzinimą ir pan.“, – aiškina medikas. Anot jo, šios emocijos kaupiasi, kol galiausiai organizmas nusprendžia, kad jis pateko į grėsmingą situaciją, ir sureaguoja taip, lyg pavojus būtų realus.
„Organizmo reakcija būna tokia, lyg žmogų būtų kas nors užpuolęs, bet iš tiesų jokio užpuolimo nėra, tad visas dėmesys iš karto nukrypsta į vegetacinius sutrikimus. Jei tai būtų realus pavojus, ir žmogui, pavyzdžiui, reikėtų bėgti nuo tigro, niekas tuo metu tikrai negalvotų, kaip plaka jo širdis ar kad pila prakaitas. Kai realaus pavojaus nėra, žmogus dėmesį nukreipia į savo kūno pojūčius, kurie tuo metu atrodo labai gąsdinantys“, – aiškina E. Stankūnas. Pasak jo, būtent dėl šių pojūčių kyla naujų baimių, o viena jų – išprotėjimo baimė.
Anot mediko, patekęs į tokią jam neįprastą situaciją, žmogus ima savęs klausinėti: „Ar aš nesikraustau iš proto? Kodėl man taip svaigsta galva ar taip smarkiai plaka širdis? Ar aš dabar nemirsiu?“
Emocingiesiems negresia?
Paklaustas, ar panikos priepuoliai labiau sietini su tam tikromis ligomis, ar jie gali ištikti ir sveiką žmogų, pašnekovas atsako, kad tam tikras stresas gali paveikti ir iki tol sveikais save laikiusius žmones. „Jei žmogus, pavyzdžiui, darbe patiria didelį stresą ir neleidžia sau atsipalaiduoti, tai gali sukelti panikos ataką. Panikos priepuolis gali ištikti ir dėl tam tikrų ligų, bet abiem atvejais tokią būklę sukelia tam tikras stresas“, – aiškina specialistas.
Medikas pabrėžė, kad jei žmogus nuolat patenka į realaus streso situacijas, jis turi galimybę išgyventi savo emocijas, ir panikos atakų pasikartojimo tikimybė mažėja.
„Panikos atakos kyla dėl užslėpto pykčio, neišreikštų emocijų. Šios atakos – sveikų žmonių, kurie gyvenime jaučia didelę atsakomybę, gyvena jausdami nuolatinę įtampą, stengiasi skrupulingai vykdyti visus įsipareigojimus arba turi kokių nors didelių siekių, kurie yra ties jų galimybių riba, liga, – sako E.Stankūnas. – Žmonėms, kurie sau yra nuolaidesni, labiau atsipalaidavę, tikimybė gauti tokią „dovaną“ yra mažesnė.“
Liga, kurios neranda…
Kalbėdamas apie klaidas, kurias daro panikos atakas patiriantys žmonės bandydami sau padėti, pašnekovas aiškina, kad itin didelių keblumų jiems kyla, kai tokia būsena ištinka pirmą kartą: „Tie žmonės, kurie dar nežino, kad jų išgyvenama būsena yra panikos ataka, patenka į labai kvailą situaciją: kadangi ji ištinka tuomet, kai aplink nėra jokio realaus pavojaus ir kvalifikuotų stebėtojų, vėliau, kai toks žmogus bando ieškoti priežasčių, kodėl „vos nenumirė“ ar „vos neišprotėjo“, gydytojai tokiam pacientui sutartinai aiškina, kad jis sveikas.“
Taip nutinka dėl to, kad paprastai medikų atlikti kraujo tyrimai ar širdies kardiograma nerodo jokių ženklų, kad žmogus sirgtų, tačiau vos grįžęs namo jis vėl gali išgyventi tą gąsdinančią būseną, aiškina specialistas. Jis apgailestauja, kad nusivylę medikais žmonės neretai vengia kreiptis pagalbos į psichiatrus ar net nežino, kad reikia kreiptis būtent į juos.
„Dažnai tokie pacientai užsidaro namuose, sumažėja jų darbingumas, nukenčia socialinė adaptacija. Gana dažnai pasitaiko atvejų, kai žmonės patys ima gydytis trankvilizatoriais, vadinamaisiais raminamaisiais vaistais, kurie laikinai padeda sumažinti kamuojantį nerimą“, – pasakoja medikas.
Kartu jis atkreipia dėmesį, kad nors nuo panikos priepuolių kenčiantiems žmonėms trankvilizatoriai kurį laiką padeda, prie jų galima priprasti, o tai gali sukelti naujų problemų. „Šie vaistai gali sukelti priklausomybę, panašią į priklausomybę nuo alkoholio. Po tokios savigydos žmogus gali turėti jau ne vieną, o dvi problemas – panikos atakas ir priklausomybę nuo vadinamųjų raminamųjų vaistų. Išgydžius panikos atakas, priklausomybė nuo trankvilizatorių jau niekur nedings“, – įspėja jis.
Pirmoji pagalba – vaistai
Gydytojas psichiatras-psichoterapeutas pabrėžia, kad panikos priepuoliai nėra nuosprendis, nes šį negalavimą galima įveikti pasitelkus tinkamas kompleksines priemones.
„Jei žmogus išgyvena panikos ataką, labai svarbu pirmiausia jį nuraminti, todėl gali būti skiriami medikamentai. Tai gali būti kai kurių rūšių antidepresantai, neuroleptikai, trumpam gali būti paskirti ir jau minėti trankvilizatoriai. Būtent vaistais žmogui galima suteikti pirmąją pagalbą“, – sako E.Stankūnas.
Jis atskleidžia įdomų faktą – kai žmonės sužino, kad tai, kas juos kamuoja, yra panikos atakos, šių priepuolių intensyvumas ir dažnis ima mažėti. „Kai pacientui paaiškinama, kad jis nemirs ir neišprotės, jam palengvėja. Jis suvokia, kad blogiausia, kas jo laukia, – tai ne mirtis ar išprotėjimas, bet kentėjimas. Panikos atakas patiriančius žmones specialistai pamoko, kaip jie turėtų elgtis tokių priepuolių metu“, – aiškina jis ir priduria, kad vienas populiariausių panikos tramdymo būdų, kurį daugelis tikriausiai matė filmuose, – kvėpuoti į maišelį.
Šio metodo paslaptis paprasta: panikos priepuolį išgyvenančiam žmogui atrodo, kad jam trūksta oro: jis pradeda gaudyti orą, nes jį kankina dusulys, bet dėl to jo organizme susidaro deguonies perteklius. O kai jis kvėpuoja į maišelį, pamažu deguonies lygis organizme sureguliuojamas – žmogus įkvepia daugiau anglies dvideginio ir mažiau deguonies. Toliau kvėpuojant į maišelį, žmogaus savijauta pastebimai gerėja, nes deguonį organizme atskiedžia anglies dvideginis, ir oro mišinio, kuriuo mes kvėpuojame, sudėtis normalizuojasi. Kartu mažėja dusulys, dingsta drebulys, lėtėja pulsas, širdis daužosi vis mažiau.
Mediko teigimu, priepuolis praeina taip pat staiga, kaip ir užeina, ir jau po kelių minučių žmogus vėl jaučiasi gerai. Tačiau tai ne gydymas, o tik momentinė pagalba. Kad problema nesikartotų, ją reikia gydyti kompleksiškai.
Efektyviausia – psichoterapija
„Fiziškai sveikas žmogus dėl panikos atakos tikrai nemirs, tikrai neišprotės, nenualps ir nenugrius. Esant šiai būsenai, jo kraujospūdis yra pakilęs – organizmas pasiruošęs kovai, o ne alpimui“, – aiškina E.Stankūnas.
Mediko teigimu, vienas efektyviausių panikos atakų gydymo būdų yra psichoterapija – tiek grupinė, tiek individuali. „Jokios mistikos čia tikrai nėra, bet psichoterapijos seanso metu žmogus – nesvarbu, ar jis to nori, ar ne – bus priverstas susidurti su savo emocijomis, jas išgyventi. Kuo daugiau emocijų bus išgyventa, tuo mažesnė tikimybė, kad panikos priepuoliai kartosis“, – pabrėžia jis.
