Kaip pats sako, tą lemtingą sausio dieną atsidūrė reikiamoje vietoje reikiamu metu, o išvydęs už turėklų ant tilto krašto stovintį žmogų negalėjo likti abejingas ir nesiimti veiksmų.
„Jeigu žmogus būtų nušokęs, pats būčiau jautęsis kaltas“, – sako vaikinas.
Teko veikti žaibiškai
Pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono vyr. eil. J. Liuiza ne tarnybos metu važiavo keliu Prienai-Birštonas, kai pastebėjo sujudimą prie Prienų tilto.
„Kelios mašinos sustojusios žiūrėjo. Aš pirmiausiai pamačiau mašinas, galvojau, gal kas nutiko, tad sustojau pasižiūrėti, vieno žmogaus paklausiau, kas čia vyksta, jis tik gūžtelėjo pečiais. Ir pamačiau žmogų ant tilto“, – prisimena pašnekovas.
Už turėklo, ant paties tilto krašto stovėjo maždaug 40 metų vyras, jo veidą plovė ašaros. Išvydęs tokį vaizdą Justinas nepasimetė – atsargiai priėjo arčiau ir pradėjo vyrą kalbinti.
„Pirmiausia bandžiau atkreipti jo dėmesį, kad jis nusiramintų, nes jis buvo stresinėje situacijoje. Tada klausiau jo vardo, kas nutiko, kodėl jis taip daro, dėl ko nori nusižudyti“, – trumpai nupasakojo J. Liuiza.
Vyras sakė, kad turi dukrą, kurią labai myli kuria rūpinasi. Justinas, išgirdęs šiuos žodžius, paprašė pagalvoti apie ją – jei myli savo dukrelę, ką daro čia, ant tilto?
Po kurio laiko iš kito automobilio priėjo kitas žmogus, tad vaikinas nieko nelaukęs greitai susidėliojo veiksmų planą, ką daryti toliau:
„Parodžiau kitam žmogui, kad paeitų toliau, kad atkreiptų jo dėmesį. Perlipau į pėsčiųjų takelį, nes ten yra pėsčiųjų takelis ir kitas atitvaras.
Kai ant tilto stovėjęs vyras vienu metu užsisuko, kol jį kalbino, aš greit griebiau jį, perkėliau per turėklus, atėjus kitam žmogui nuvedėme jį nuo tilto.“
Neabejingumas išgelbėjo gyvybę
Nors toks veiksmas – pavojingas, Justinas nė sekundę nesudvejojo, kaip elgtis.
„Pavojinga, bet iškrito tinkamas momentas ir nė nepagalvojau, tiesiog griebiau jį, kol ji manęs tikrai nematė ir užsisukęs valėsi ašaras. Įvertinau susidariusią situaciją ir griebiau“, – sakė J. Liuiza.
Kai nusižudyti bandžiusį žmogų išsivežė greitoji medicinos pagalba, nuslūgo adrenalinas ir emocijos. Tačiau šioje situacijoje suveikė ne tik adrenalinas, bet ir kariuomenėje įgautos žinios, kaip elgtis tokiose situacijose.
Kariuomenę vaikinas pasirinko ne atsitiktinai – sako, kad ja žavėjosi dar nuo vaikystės, tad sulaukęs pilnametystės nusprendė išbandyti savo jėgas ir tapo savanoriu.
Pabaigęs privalomąją tarnybą, J. Liuiza niekur nenutolo nuo kariuomenės – dabar jis yra pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono vyr. eil. ir tarnauja Lietuvai.
Vis tik, paklaustas, ką jam reiškia „Lietuvos garbės“ apdovanojimas, Justinas neslepia, kad visai nesitikėjo, kad kas nors sužinos apie šį jo žygdarbį, nes nesijaučia padaręs nieko didvyriško – pasielgė taip, kaip reikėjo.
„Norėjau niekam nesakyti, iš pradžių galvojau, kad niekam nieko nesakysiu, tyliai prabūsiu ir viskas. Bet paskui apie tai sužinojo tarnyboje – nuo to viskas ir prasidėjo“, – atviravo vaikinas.
Tačiau apie gerus darbus reikia kalbėti garsiai. Justinas – puikus pilietiškumo ir žmogiškumo pavyzdys, jo veiksmai išgelbėjo brangiausią kito žmogaus turtą – gyvybę.
„Turėtų žmogus elgtis taip, kaip nori, kad kiti elgtųsi su juo. Man tai yra garbė – nekenkti kitiems žmonėms, daryti tik gera“, – priduria jis.
„Lietuvos garbėje“ skamba nepaprastos paprastų žmonių istorijos
Nacionaliniai apdovanojimai „Lietuvos garbė“ – tai žiūrimiausios TV3 televizijos projektas.
Nacionaliniai apdovanojimai „Lietuvos garbė“ kviečia pastebėti ir pagerbti tuos, kuriems turime už ką padėkoti, kurie daro pasaulį geresnį, o Lietuvą gražesnę.
Kasmet iškilmingi „Lietuvos garbė“ apdovanojimai rengiami kovo 11-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną.
Šventinės ceremonijos metu apdovanojami paprasti Lietuvos žmonės, kurie savo tyliais, bet kilniais darbais, didvyriškais poelgiais, drąsa ir begaliniu pasiaukojimu keičia mūsų gyvenimą, mūsų šalį ir net pasaulį.
