Sodybos šeimininkė Laima Ratkelienė pasakoja, kad prieš beveik 20 metų ji su vyru Algirdu Babtuose nusipirko apleistą sodybą su žemės sklypu ir pamažu pradėjo puoselėti jos aplinką.
„Mano vyras yra iš Kauno, o aš – iš Klaipėdos. Abu dirbame Kauno klinikose, tad su sodininkyste ir žemės ūkiu neturime visai nieko bendro (juokiasi). Kaip ir visi kiti lietuviai paprasčiausiai stengiamės kažką auginti, puoselėti savo aplinką“, – nusišypso pradėdama kalbėti Laima.
Netikėtai sukurtas topiarų sodas
Pasiteiravus, kaip kilo mintis savo namų aplinkoje sukurti neįprastas egzotinių gyvūnų skulptūras, moteris teigia, kad viskas prasidėjo nuo paprasčiausių minčių ir paieškų internete, kaip jie kartu su vyru galėtų papuošti savo sklypą:
„Norėjosi, kad aplinka nebūtų tokia, kaip pas daugumą kitų žmonių. Nors visų lietuvių sodai yra iš tiesų labai gražūs, tačiau dauguma jų yra panašūs vieni į kitų. Taip pradėjome ieškoti idėjų internete. Visai netikėtai pamačiau topiarus, parodžiau juos vyrui, jam jie taip pat patiko, sugalvojome, ką norime sukurti, taip viskas ir prasidėjo.“
Pirmasis topiaras sode buvo katino figūros. Kadangi jo struktūra yra be galo smulki, moteris pasakoja, kad buvo tikras iššūkis jį apželdinti, o šiuo metu jis yra apsodintas ne kuo kitu, bet samanomis. Vėliau Laimos vyras padarė ir elnio bei tigro figūros topiarus.
„Neturėjome tikslo paversti savo sodo kažkokiu zoologijos sodu, tačiau metams bėgant apetitas vis kilo bevalgant, kaip sakoma, tad taip išėjo, kad pradėjo norėtis tų figūrų ir daugiau“, – priduria nusijuokdama Laima.
Šiuo metu sodybos šeimininkų teritorijoje galima pamatyti ir erelio, pelikano, liūto, tigrų, dramblio, raganosio, katinų, vėžlio topiaro figūras. Visgi, didžiausią susižavėjimą kelia žirafos figūra, kuri savo dydžiu atitinka panašų gyvūno ūgį.
Moteris pasakoja, kad apie būtent žirafą savo sode ji svajojo ilgai: „Labai ilgai norėjau turėti žirafos topiarą. Ilgą laiką net tiksliai žinojau, kurioje vietoje ji turėtų stovėti. Taip išėjo, kad paverkiau, paverkiau, o vyras paėmė ir padarė karkasą.“
Be to, tarp egzotinių gyvūnų figūrų matyti ir sodybos šeimininkų – Laimos ir Algirdo – skulptūros, kurios yra puoštos gėlių krepšiais.
Tereikia noro ir idėjos
L. Ratkelienė pasakoja, kad topiarai nėra kažkokia nauja mada. Anot jos, užsienyje galima rasti net specialiai sukurtų topiarų sodų, kurie yra gausiai lankomi lankytojų. Pavyzdžiui, vienas tokių yra Belgijoje.
„Belgijoje esantis topiarų parkas buvo taip pat įkurtas šeimos narių, vyro ir žmonos. Nežinau, galbūt jis jau yra perparduotas, o galbūt šioje žemėje gyvų nebėra ir jo šeimininkų. Tokie parkai yra populiarūs ir Amerikoje, ir Europoje, tad jokia čia naujiena“, – sako ji.
Paklausta, kokie augalai yra būtini, norint suformuoti gražią topiaro skulptūrą, Laima tikina, kad nėra jokių konkrečių taisyklių, kuriose būtų nurodyta, kokius augalus reikėtų rinktis. Anot pašnekovės, šiltuose kraštuose žmonės mėgsta naudoti buksmedžius, kurie mūsų klimatui nėra itin tinkami:
„Nors mūsų krašte žiemos ir šiltėja, tačiau pasitaiko įvairiausių atvejų. Be to, pastaraisiais metais sodininkai, kurie savo soduose augina buksmedžius, skundžiasi, kad šie lengvai užsikrečia ligomis, nuruduoja.
Mūsų sode dauguma skulptūrų yra kurtos naudojant tujas, išskyrus tik žirafą, kuri yra kurta iš vinvyčio. Taip nusprendėme daryti dėl to, kad gyvūnai yra kurti atsižvelgiant į jų natūralų ar bent jau panašų dydį, todėl tektų ilgai laukti, kol žirafa apaugs tujomis ir bus graži. O be to, kadangi esame nebe jaunuoliai, būtų labai sunku tas tujas ant žirafos vėliau apkarpyti, prižiūrėti, pasiekti“, – nusišypso moteris.
Rūpintis skulptūromis dažniausiai atitenka pačiai Laimai, kuri yra atsakinga už tai, kad augalai puikiai augtų ir būtų tvarkingai formuojami. Laimos vyras Algirdas yra atsakingas už „pamatus“, kitaip tariamus skulptūrų rėmus, kuriuos jis gamina arba pats, arba ieško, kur būtų galima jų gauti.
Laima atvirauja, kad topiarų skulptūros teritorijoje neretai privilioja ir smalsuolius. Visgi, moteris sako, kad nors jie niekuomet neatsisako įsileisti žmonių apžiūrėti įspūdingų, žaliųjų skulptūrų, tačiau visgi norisi privatumo, kadangi tai yra jų namai.
„Abu esame dirbantys, tad ne visuomet turime laiko prižiūrėti ir tobulai išpuoselėti aplinką, kad ją būtų galima kiekvieną dieną rodyti kitiems. Nuo žmonių nesame užsidarę, kad nieko neįleistume į kiemą, tačiau vis tiek kartais norisi ir privatumo“, – sako ji.
Pasiteiravus, ką galėtų patarti kitiems, kurie ir savo kieme norėtų pasidaryti panašias skulptūras, L. Ratkelienė teigia, kad pirmiausiai reikia turėti idėją bei sugalvoti, iš kur bus galima gauti rėmelį:
„Žinoma, galima skulptūras kurti ir be jo, tačiau tam teks labai atsiduoti ir tapti tarsi „žirkliarankiu“. Be to, krūmas taip pat turėtų būti geras, kad būtų galima iš jo ką nors išgenėti. Iš tiesų, net ir nežinau, ką galėčiau patarti, nes ypatingų žinių šiai veiklai nereikia. Reikia tik norėti, o tuomet imti ir bandyti, nes bet kokiu atveju kažkas vis tiek išeis (nusišypso).“
