Moteris pokalbio metu atviravo, jog vištos jai – tai augintiniai, kuriais ji nori deramai rūpintis. Dėl to sukūrė joms tokią erdvę augti ir gyventi, kurioje malonu būti.
Idėją brandino jau seniai
Pokalbį su Skaiste pradėjome nuo to, kaip apskritai kilo mintis sukurti tokią malonią ir šiltą aplinką savo vištoms. Moteris juokavo, kad jau iš anksčiau buvo nusprendusi, jog jeigu turės vištidę – tai tik tokią.
„Žinokite, čia tiesiog taip jau seniai norėjosi. Unikalumo čia, man atrodo, mažai, nes tikrai nemažai yra tokių vištidžių. Čia buvo iš daug daug idėjų ir minčių viskas sudėta į vieną vietą“, – paaiškino ji.
Moteris pasakojo, jog internete ji buvo mačiusi ne vieną panašią idėją, dėl to tikėjo, kad vieną dieną jai ir pačiai pavyks susikurti kažką panašaus.
„Internete aš jau keletą metų žiūrėjau ir stebėdavau idėjas. Konkrečiai, kad būtų kažkas tokio, kaip pas mane, aš mačiusi nebuvau, nes dariau viską pagal savo galimybes: kokias duris turėjau – tokias įdėjau, kokius langus turėjau – tokus įdėjau. Bet pati idėja vištas auginti ne kaip tvarte kilo tiesiog kažkur pamačius.
Lietuvoje pas mus, žinote, vištas visaip augina. Daugumai višta – ne gyvūnas, o pas mus jos gyvena kaip augintiniai, tikrai ne valgiui“, – aiškino pašnekovė.
Viską darė savo rankomis
Paprašyta paaiškinti veiksmų seką, Skaistė pabrėžė, kad visos statybos vyko savo rankomis ir išnaudojant laiką, kuris buvo laisvas nuo darbų. Prie vištidės projekto prisidėjo ne vienas artimas žmogus.
„Pirmiausia, susitvarkėme vietą, kur stovės vištidė. Ten anksčiau buvo senas sklypas, tai buvo ir medžių, ir vaismedžių, kuriuos reikėjo išnaikinti – pasiruošėme plotą.
Tada nusipaišėme planą ant popieriaus ir kibome į darbus. Vyras su mano tėčiu ir tėčio broliu pradėjo viską statyti. Viskas po žingsnelį ėjo palaipsniui.
Realiai dirbome tik savaitgaliais, viską darėme patys ir nieko nesamdėme. Tai, viena vertus, greitai įsirengėme, nes pasidarėme vištidę per pusmetį, bet, kita vertus, skyrėme laiko tik tada, kai galėjome, savaitgaliais. O, žinote, jeigu lietus – tai nedirbi...
Taip po truputį, po truputį ir pasistatėme. Mano tėtis turi nemažai patirties statybose, tad buvo šiek tiek lengviau“, – proceso akimirkomis dalijosi Skaistė.
Pašnekovė atskleidė ir kaip pati prisidėjo prie vištidės statymo proceso. Moteris tikino, kad jai darbo teko beveik tiek pat, kiek ir vyrams:
„Aš pati kaip ir kiekviename projekte dariau tai, ką moteris gali padaryti: sunešti, išvalyti, išdažyti, išplauti, supjauti (juokiasi). Viską darėme vienodai, bet jau kas lietė stogą, tai darė vyrai.
Aš atnaujinau visas duris, langus, lentynas. Paskutiniąsias dariau pati – dažiau, prisukau. Vyrai nė pirštu neprisidėjo.
O spalvų vištidėje norėjau šviesių. Man atrodo, kad kai yra balta spalva vištidėje, tada gerai matosi visi parazitai, o kitas spalvas dėjau iš pajautimo. Viską dariau pagal save.“
Dėl švaros problemų vištidėje nekyla
Nors Skaistės vištidėje dominuoja šviesos spalvos, o ypač daug baltos, tačiau moteris tikino, kad jokių sunkumų tvarkantis nekyla. Ji kaip tik įžvelgė pliusų, jog taip galima pamatyti vištidėje „apsistojusius“ parazitus:
„Daug tvarkytis tikrai nereikia, nors ir mano viščiukai jau yra pavirtę vištomis. Dabar kolkas jų yra daug, apie 20-imt.
Kraiką keičiame kas 2-3 savaites, o daugiau nieko daryti nereikia. Kaip buvo, taip ir yra. Žinoma, sunku pasakyti, kaip bus ateityje, gal reikės daugiau dėmesio skirti švarai.“
Pokalbio metu Skaistė apibendrino, kad iš tiesų, kuriant vištidę didelių sunkumų nekilo. Pasak jos, kartu su vyru jie stengėsi apgalvoti įvairius niuansus dar prieš pradedant statyti namelį.
„Sunkumų nebuvo, tiesiog reikėjo apsigalvoti, kaip padaryti, kad į vidų nelįstų pelės. Dėjome tinklus ant grindų, sienų. Žiūrėsime, kiek tas veiks. Žinote, norisi apgalvoti į priekį, bet ne visada pavyksta.
Galbūt didžiausias sunkumas buvo suspėti su laiku. Ne visada jo buvo tiek, kiek reikėjo, bet viskas labai sklandžiai ir gerai pavyko“, – šyptelėjo pašnekovė.
Kai kurie norėtų vištidėje apsigyventi
Nors dauguma nustebtų pamatę tokio grožio vištidę, tačiau Skaistė pasakojo, kad jos artimieji ją gerai pažįsta ir dėl to statiniu nesistebėjo.
„Mano draugai man nieko nesako, nes žino, kokia aš esu. O aplinkiniai, manau, tikrai pagalvoja apie tai, kad aš šiek tiek su protu susipykusi“, – juokavo Skaistė.
„Kai kurie net sakė, kad norėtų būti vištomis pas mane. Labai daug tokių gražių atsiliepimų“, – pasidžiaugė ji.
Visgi, ne visi draugiškai sutiko moters vištidę. Kai kurie viešojoje erdvėje nesuprato, kam vištoms statyti tokį gražų statinį. Skaistė mano, kad tai – pasenusio požiūrio reikalas:
„Nebent viešojoje erdvėje, kokiame „Facebook“, vyresni žmonės nelabai įsivaizduoja, kaip ta višta gali taip gražiai gyventi.
Atrodo, kad toks jų pyktis veda į niekur. Reikia džiaugtis, kad vištos gerai gyvena, o ne pykti. Kartais atrodo, kad jie mano, jog vištos turėtų gyventi iš 50-imt lentų atliekų sukaltoje vištidėje...
Užsienyje taip priimta ir normalu. Ne tik vištas taip augina, o ir į tą augintinį visai kitaip žiūrima. Juk tu jį augini sau, pavyzdžiui, šunimis ir katėmis juk rūpinamės.
Vištos – mūsų augintiniai, pas kurias mes ateiname, jas paglostome. Kas augina mėsai, aišku, yra kitaip, galbūt kiti dalykai, ta višta per tris mėnesius užauga, svarbu tvora apjuosti, kad kokios lapės neįlįstų ir viskas. O mūsų vištos norime, kad ilgai ir laimingai gyventų.“
Kiekvienais metais turi po projektą
Vištidė – ne pirmasis Skaistės projektas. Ji pasakojo, jog seniau jie su vyru yra ne vieną statinį pasistatę ir kasmet stengiasi įgyvendinti vis po naują mintį.
„Kiekvienais metais vis susigalvojame, ką pasidaryti, susitvarkyti. Pavyzdžiui, praeitais metais buvo šiltnamis, dar kitais metais – terasa, dar kitais – vaikų namelis, kuriame galime visi kartu miegoti, nes ten telpa didelis čiužinys. Taip pat auginame triušį ir jis turi savo didelį aptvarą, namą, kuriame auginamas“, – pasidalijo pašnekovė.
Ji kalbėjo, kad kiekvienais metais stengiasi atrinkti po projektą, kuriam skirs pinigus ir laiką. Anot jos, sodybose visuomet yra ką veikti:
„Kiekvienais metais reikia atsirinkti, kam skirsime laiką ir finansus bei ką galėsime pradėję pabaigti, nes užbaiginėti pernykščių metų projektus – visai ne tokia motyvacija kažką naujo pradėti. Šiemet norime aplink lauko fontanėlį terasą pasidaryti – tik dirbk.“
