„Aš esu enciklopedija pradedančiojo klaidų“, – šmaikščiai pokalbį pradėjo Jurgita. Moteris neslėpė, kad pirmaisiais sodo kūrimo metais ji pridarė aibę klaidų, dėl to pasidalijo patarimais, kaip jų išvengti.
Pradėjo nuo nulio
Į namus, kuriuose dabar gyvena, moteris atsikėlė gyventi prieš 14 metų. Ji tikino, kad tuo metu visas fokusas krypo į namo statybas, lėšas, o kiemas tapo antraeiliu dalyku.
„Mes atsikėlėme prieš maždaug 14 metų. Tai pirma klaida ir buvo, kad reikėjo įsirengti ir pasistatyti namą, o tam reikėjo labai daug lėšų. Kiemas, manėme, kad savaime greitai apsiželdina: žolė graži užželia, pasidaro gėlynai, užauga medžiai. Toks buvo supratimas.
Aišku, klaida. Tais laikais nebuvo nei socialinių tinklų, nei iš kur idėjų semtis, tai dariau, taip, kaip man atrodė, taip, kaip supratau.
Tai dabar toje perspektyvoje, kai pasižiūriu, tai buvo labai blogai ir labai baisu... Tai nepasakyčiau, kad tada „gražinau“ sodybą, tada tik pradėjau sodinti.
Tai kokius 3-4 metus taip elgiausi iki kol man gavosi, iki kol supratau, kad noriu eiti ne tokiu keliu ir ne taip man patinka.
Kai prasidėjo domėjimasis, kas, kur, kaip, kada, supratau klaidas. Patirties atsirado. Tai pasakyčiau, kad realus gražinimas ir kūrimas ta linkme, kuria norėjau judėti, prasidėjo prieš 6 metus“, – apie pirmuosius sodininkystės žingsnius pasakojo Jurgita.
Ji tikino, kad tada buvo visko: netikėtai per aukštai ar per žemai užaugusių augalų, gausybė persodinimų ir numarintų augalų:
„Tai čia mantra visų pradedančiųjų – į rankas imi kastuvą ir taip 2-3 kartus per sezoną augalą perneši, persodini. Taip iš vienos vietos, į kitą, galvojant, kad ten netiko, tai galbūt ten tiks.
Per tą nešiojimą didelė augalų dalis mirė, nes net ir nešioti reikia žinoti kaip ir kada. Kažkuri dalis išgyveno ir gyvena iki dabar.
Bet kiemas nėra tik apie augalus, tai nėra jų įsodinimas kažkur – tai yra emocija, kurią nori susikurti. Tai kai pasikeitė suvokimas apie kiemą, tai tada nebereikėjo tampyti augalų iš vienos vietos į kitą.“
Kieme gėlės nėra svarbiausios
Įdomu tai, kad moteris tikino, jog jai gėlės kieme – nėra svarbiausia. Ji kalbėjo, kad sodas jai yra tarsi istorija, kuri yra pasakojama apie jos šeimą, o augalai – tik papildanti priemonė.
„Visų pirma, tai turbūt pribloškiantis atsakymas visiems, – man apskritai augalai arba gėlės kieme nėra svarbiausia.
Matote, kai man buvo kieme svarbiausios gėlės, tai aš tas nesąmones ir dariau, nes visą laiką atrodė, kad kiekvieną gėlytę, medelį ar krūmelį turiu matyti ir pasisodinti.
Tačiau, kai nuėjau mokytis, ėmiau skaityti ir važinėti į keliones, supratau, kad man kieme svarbiausia emocija ir patyrimas, kurį jaučiu kieme.
Kiemas – ne apie augalus, o apie žmones jame. Jis turi pasakoti apie mane ir mano šeimą, kaip apie kiemo gyventojus. Augalas yra tik priemonė tai pabrėžti“, – sodininkystės paslaptimi pasidalijo Jurgita.
Moteris kalbėjo, kad jos kieme nebūtų galima rasti išskirtinai tik tam tikros rūšies augalų, nes ji mėgsta juos visus ir jai patinka gausa:
„Mano kieme pagrindinis tikslas buvo, kai pradėjau sąmoningai sodinti, kad noriu nematyti kiemo vienu žvilgsniu, o matyti kiemą su tokiais slaptais sodeliais, slaptomis pasisėdėjimo vietelėmis, kad jame būtų ką veikti, kad jis būtų interaktyvus.
Man jis tinka dar ir dėl to, nes aš esu žmogus-kolekcionierius. Tačiau ne augalų išskirtinumo prasme, o ta, kad aš visko noriu. Tokių, kaip aš, yra labai daug.
Tada sode visokių augalų būna labai daug. Tik yra dilema, kaip juos surūšiuoti savo kieme, kad tai netaptų chaosu. Tai pas mane augalai visi labai įvairūs ir jų labai daug.“
Išskirtinis sodininkystės būdas
Dar viena paslaptis, kurią Jurgita atskleidė apie savo sodą – sodininkystės būdas. Ji savo kieme augalus sodina kitaip nei kiti sodininkai. Kaip pati sako, ji labiau siekia augalus sodinti į „gylį“.
„Aš sodinu ne horizontaliu principu, tai yra nuo vieno augalo iki kito augalo, į plokštumą. Jeigu tradicinis sodinimo būdas yra į metrą pasodinti vieną augalą, tai aš į jį galiu pasodinti 30 augalų.
Vadinasi, kad aš į tą metrą sodinsiu medį, po medžiu krūmą, po krūmu kiliminį augalą, o po juo dar į žemę įkišiu kroką, česnaką ir tulpę. Tai mano visas augalų asortimentas yra „į gylį“.
Man patinka tas gamtinis želdinimas – tai yra daryti taip, kaip gamtoje ir miške viskas. O gamtoje visą laiką bus medis, bus krūmas, bus krūmokšnis.
Tai sodinu tokiu principu ir mano kiemas yra nenuobodus ir besikeičiantis visus metus. Pavasarį turiu vienokį vaizdą, todėl, kad yra daug svogūninių augalų. Aš neturiu ir pliko vaizdo žiemą arba labai anksti pavasarį, nes turiu kiliminį sluoksnį.
Turiu struktūrinių augalų pavėsiui, kiemo vertikalei: medžių, krūmų, ko žmonės šiais laikais dar vis prisibijo“, – apie kiemo ypatybes kalbėjo Jurgita.
Ji tikino, kad pirmąsias klaidas padarė dėl to, nes prioretizavo sezoninius augalus ir vasarą norėjo gausybės dailių gėlių žiedų. Šiuo metu ji mąsto visiškai kitaip:
„Kada investuojame į augalus, suprantame, kad reiktų nusipirkti medį ar krūmą, bet nuvažiuojame į turgelį ir vėl nusiperkame eilinę ežiuolę ar šalaviją.
Tai visos investicijos, darbas ir laikas nueina dėl to, kad vasarą labai norime žiedų. O vasarą juk gražu ir taip, viskas žalia.
Tai reiktų investuoti į tą labai ankstyvą pavasarį, kai visur purvina. Labiau reiktų investuoti į žiemą, kai tuščia. Labiau reiktų investuoti į vėlyvą rudenį, kai lapai krenta ir nėra kažkokių žiedų.
Mano akcentai išsidėlioja taip, kad esu pasirinkusi tam tikrą sodinimo būdą. Gyvenu kaime, vienkiemyje, tai man tas interaktyvumas ir želdyno kaita visų metų bėgyje yra didžiulis privalumas.“
Sodas reikalauja priežiūros
Prabilus apie tai, kiek laiko ir jėgų atima sodo priežiūra, Jurgita tikino, kad kiekvieną pavasarį ir rudenį jai tenka paplušėti prie savo augmenijos. Tačiau ji tikino, kad tai – nėra didelis darbas.
„Pas mane nori-nenori priežiūros yra. Bet aš esu susikūrusi dekoratyviąsias zonas taip, kad gėlynai yra labai stipriai mulčiuoti organiniu mulčiumi. Bet pavasarį vis tiek išdygsta pirmosios piktžolės, tai paskutinis mano ravėjimas buvo gegužės pabaigoje.
Žinoma, yra ir kita pavasarinė priežiūra, kai reikia nupjauti želdynus. Taip pat kartais reikia patręšti, paravėti, pamulčiuoti. Ir vasarą, ką maksimaliai reikia daryti, – kai labai sausa, tai palaistyti.
Na, ir tada ateina rudeninė priežiūra: kartais reikia kažką pagenėti, kartais pakirpti, kažką pamulčiuoti. Tai tik toks darbas“, – atskleidė moteris.
Ji pridėjo, jog nebūna taip, kad norint gražaus sodo visai nereikėtų paplušėti. Juokaudama ji tokiems atvejams pasiūlė tik vieną alternatyvą:
„Visus noriu nuraminti ir pasakyti – sodas niekada nesusikuria greitai ir tai yra viso gyvenimo projektas. Kai žmonės sako, kad visai nenori prižiūrėti sodo, tada tinka nebent sintetinė danga ir plastmasinės gėlės. Ir tai dulkes reiks nuplauti.
Tai tvarkantis sode tiesiog reikia mėgautis procesu, nes kitaip nieko nebus.“
