Esu girdėjusi daug istorijų, kaip mamos baiminasi, kad jų vaikų niekas nepagrobtų arba jie nepabėgtų iš žaidimų aikštelės – visiškai suprantu tokį nerimą, nes ir pati savo vaiką saugau lyg savo akį.
Gyvenime nebūčiau pagalvojusi, kad už savo draugiškumą būsiu net apkaltinta vidury baltos dienos! Viskas vyko vienoje smėlio dėžėje. Sėdi mano sūnus, stato pilis, aš irgi sėdžiu šalia, ant smėliadėžės bortelio.
Matau, kad link mūsų su mašinyte privažiuoja dvimetis. Mama atokiau kalbasi telefonu. Vaikas pradėjo rodyti, kad nori lipti į smėliadėžę, tačiau to negalėjo padaryti savarankiškai dėl aukšto bortelio.
Aš nieko blogo nepagalvojusi padėjau jam užsiropšti
Prilaikiau už pažastų, kojyčių ir jis įlipo. Netrukus prasidėjo tikras uraganas – prie manęs pribėgo net išbalusi mama rėkdama, kaip drįsau liesti jos vaiką!
Net žadą praradau – kažką pradėjau mykti, kad norėjau padėti, bet ji buvo tokia užsivedusi, jog, atrodė, yra gatava mane įmesti į smėlį.
Pradėjo aiškinti, kad savo vaiką gali liesti tik ji, o ne „svetimos bobos“, todėl turėčiau atsiprašyti. Likau visiškai nieko nesupratusi, nes gyvenime nebūčiau pagalvojusi, kad pagalba vaikui gali būti traktuojama kaip pavojus.
Autorius: skaitytoja Daiva
