Šis Prienuose esančio buto interjeras netgi turi savo pavadinimą – „Babytės pasaka“. Jis unikalus, spalvingas ir spinduliuoja autentika – kiekviena būsto detalė pritraukia akį ir norisi skirti bent akimirką kiekviena iš jų pasigrožėti.
Išraiškingą ir spalvingą interjerą kūrė architektės Santa Simonavičiūtė ir Monika Kinderytė. Kolegių duetas sutiko su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais pasidalinti šio interjero istorija.

Nupiešė užsakovės portretą
Kartu su pašnekovėmis pradėjus kalbėtis apie išskirtinio interjero rengimą, jos paaiškino, kad šį užsakymą gavo praėjusiais metais.
S. Simonavičiūtė ir M. Kinderytė prie šio projekto dirbo metus laiko ir šiemet jis buvo pilnai užbaigtas.
„Šio buto plotas yra 67 kvadratiniai metrai. Tai – dviejų kambarių butas Prienuose, o jame gyvena moteris, kurią anūkas meiliai vadina „Babyte“. Dėl to projektas ir įgavo pavadinimą „Babytės pasaka“, – šyptelėjo architektė M. Kinderytė.
Paprašius pašnekovių daugiau papasakoti apie užsakovę, S. Simonavičiūtė atskleidė, kad toks interjeras buvo sukurtas tikrai ne veltui.
Pasak jos, užsakovė – išties ryškios ir iškilios asmenybės savininkė, tad namai turėjo ją atspindėti.
„Mūsų „babytė“ – tai išties be galo ryški ir iškili asmenybė, kuri nebijo gyventi ir rodyti savo spalvų!
Interjero projekte labai atsispindi, kokia kompleksiška ir įvairiapusiška gali būti viena asmenybė, būtent dėl to interjero projekte „Babytės pasaka“ galite išvysti daug šių ir anų dienų interjero elementų bei įvairių meno kūrinių“, – buto šeimininkę pristatė S. Simonavičiūtė.
Užsakovė turėjo prašymų
Tęsiant pokalbį apie spalvingąjį interjerą, architektės pažymėjo, kad viso darbo su šiuo projektu metu buvo galima jausti harmoningą santykį su užsakove. Pasak jų, kiekviename namų kampelyje galima aptikti apgalvotus sprendimus bei įdėtų asmeniškumų bei meilės.
„Tokio jautrumo nebūtų įmanoma pasiekti, jei abi pusės netikėtų interjero sėkme ir nebūtų abipusio pasitikėjimo ir įsiklausymo.Tad labai džiaugiamės mums duota laisve kuriant „Babytes pasaką“ ir klientės pasitikėjimu ir įsitraukimu“, – sakė S. Simonaviičūtė.
Tiesa, M. Kinderytė papildė savo kolegę pridėdama, kad buto šeimininkė taip pat turėjo svarbių prašymų, kuriuos reikėjo išpildyti. Pasak jos, jie papildė interjerą ir pridėjo jam dar daugiau autentiškumo:
„Verta paminėti, jog į šiuos namus atkeliavo keletas interjero detalių ir baldų, kurie jau turėjo didelę reikšmę ir prasmę, tad mums buvo suteikta nemaža atsakomybė juos gražiai apgyvendinti, sulieti su naujai projektuojama aplinka.“
Buto vaizdas prieš ir po
Architekčių pasiteiravus, kaip atrodė namai iki joms pradedant dirbti prie jų interjero, jos pasidalijo savo įspūdžiais.
„Patalpos buvo visiškai neįrengtos, tad buvo vykdomas pilnas interjero projektas, nuo A iki Z“, – sakė M. Kinderytė.
O štai S. Simonavičiūtė pridėjo, kad pats butas yra naujos statybos name, tačiau žvelgiant į interjero projektą ne vienam gali atrodyti, kad tai – renovuotas butas, nes jame galima aptikti senų ir naujų detalių dermę.
Pasak jos, tokie išsireiškimai iš kitų – komplimentas, mat tokio rezultato norėjo tiek jos su kolege, tiek užsakovė.
„Mes norėjome rasti sinergiją tarp seno ir naujo ir sukurti namus, kurie atrodo jau turi savo istoriją“, – sakė ji.
O pasiteiravus, kas buvo nuveikta bute, M. Kinderytė pasidalijo priimtais sprendimais:
„Įsigyto būsto sienos iš esmės nebuvo keičiamos, tačiau yra atsiradę papildomų konstrukcinių elementų, kurie išpildė erdvių konceptą: formuojama dušo sienelė, formuojama baldinė antrasolė, kuri slepia esančias betono sijas ir kartu su jomis sukuria naują konstrukciją ir kitokias apšvietimo galimybes (tambūro erdvė).“
Šis interjeras – unikumas „žemės tonų“ interjerų eroje
S. Simonavičiūtė taip pat pasidalijo savo pastebėjimais apie tai, kad „Babytės pasakos“ interjeras buvo tikra darbinė atgaiva.
Pasak jos, pastebima, kad vis daugiau interjerų yra grįsti žemės tonais, o spalvų dauguma bijo.
„Pastaruoju metu atrodo, jog gyvename „žemės tonų“ interjerų eroje, bet ar tikrai visi tokių namų nori, ar tiesiog bijo suklysti naudojant spalvas?
Mes savo projektuose net ir patiems kukliausiems bandome parodyti, jog spalvos tik gydo, jei jų vartojimas yra saikingas, o svarbiausia – harmoningas“, – atskleidė ji.
M. Kinderytė papildė kolegę pridėdama, kad, iš tiesų, dirbant su „žemės tonais“ yra mažesnė klaidų tikimybė, tačiau spalvų dėl to vengti nereikėtų.
Ji aiškino, kad spalvos suteikia interjerui gyvybės, išraiškingumo, o namams – unikalumo, dėl to ragino bent mintimis pasisvečiuoti „Babytės pasakoje“:
„Šis projektas kalba apie drąsą ir meilę spalvoms, medžiagoms, tekstūroms – galbūt tokie namai nėra visiems, bet pabuvoti juose išties daugeliui būtų smagu, tai tikriausiai šiuo projektu norėjome pasakyti, jog reikia nebijoti ir būti savimi.
Manome, jog puikiai pavyko atskleisti šeimininkės asmenybę per namus, tiesa, taip nutiko ir todėl, jog pati šeimininkė įdėjo labai daug meilės į naujuosius namus ir dalyvavo visuose interjero projektavimo sprendimuose.
Tad norisi pavadinti visą projektą unikaliu: nuo projektuojamų baldų – durų, surinktų meno kūrinių iki antikvarinių baldų, kurie organiškai buvo pritaikyti naujuose namuose.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!