Moteris, kuri sako, kad niekada nebuvo religinga ar dvasinga, tiki, kad jos miręs brolis padėjo jai saugiai grįžti namo. A. Prowse, 56 m., visada tikėjo, kad kai žmonės miršta, tai yra jų pabaiga ir po mirties nelieka nieko.
„Į pasaulį žvelgiu labai praktiškai ir logiškai. Manau, kad esame kaip augalai – gyvename, o paskui mirštame, mūsų kūnai atgula į žemę ir mes tampame žemės dalimi“, – sakė ji.
Brolio mirtis sukrėtė
Tačiau kai staiga mirė jos jaunesnysis brolis Simonas, sielvartas pakeitė jos suvokimą ir ji negalėjo niekaip kitaip paaiškinti to, kas įvyko. Kalbėdama su „Mirror“, Amanda prisiminė tą lemtingą 2022 m. rugsėjo dieną.
„Kai mano vyras Simeonas paskambino ir pasakė, kad Simoną ištiko širdies smūgis, buvau labai sutrikusi. Maniau, kad jis suklydo ir turėjo omenyje mano tėtį, nes maždaug metai atgal jam buvo atlikta širdies operacija. Negalėjau to suvokti.
Simonas visada buvo sveikas ir aktyvus. Visada apibūdindavome jį kaip nenugalimą. Jis mėgo būti aktyvus. Jis nerūkė, visur eidavo pėsčiomis, eidavo į žygius. Jam buvo tik 50 metų“, – prisiminė pašnekovė.
Amanda sako supratusi, kad jis mirė, kai paklausė vyro, į kokią ligoninę jį veža, o jis atsakė, kad jis yra „geriausiose įmanomose rankose“.
Ji sakė: „Tada supratau, kad Simonas mirė. Priešingu atveju jis būtų pasakęs, kur jį veža, kad galėčiau būti su juo.
Greitosios pagalbos automobilis atvyko po kelių minučių, medikai padarė viską, ką galėjo. Su jais buvo net širdies chirurgas ir kardiologas, kurie atvyko išgirdę žinią apie jo būklę. Jei kas nors būtų galėję jį išgelbėti, jie būtų tai ir padarę.“
Po šios žinios ištikta šoko, Amanda galvojo tik apie tai, kaip greičiau grįžti pas savo šeimą.
„Pasaulis tarsi sulėtėjo. Jaučiau, kad mano kojos man nebepriklauso. Esu vyriausia šeimoje, žinojau, kad mamai ir tėčiui bei Simono dukrai Amelijai reikės, kad būčiau šalia“, – pridūrė.
Sulaukė ypatingo ženklo
Problema buvo ta, kad Amanda gyveno Ifrakombėje, Šiaurės Devone, ir turėjo važiuoti daugiau nei 160 kilometrų iki Bristolio.
„Sėdau į automobilį ir pagalvojau, kad nežinau, ar man pavyks įveikti šį atstumą. Mane ištiko šokas, žinojau, kad nesaugu vairuoti jaučiant tokį didžiulį sielvartą, bet turėjau pas juos nuvykti. Buvo tamsu, krito dulksna. Buvo labai prastas oras“, – prisiminė moteris.
Tuomet Amanda danguje pastebėjo keistą oranžinę šviesą, kurią matė viršutiniame priekinio stiklo kampe. Ji pasakojo:
„Tai buvo lyg kibirkštis, lyg fejerverkas. Net nesuabejojau. Tiesiog pagalvojau: „Gerai“. Kai į ją pažvelgiau, ji suteikė man jėgų. Tai mane nuramino. Aš drebėjau, bet kiekvieną kartą, kai pajusdavau, kad nebegaliu, pažveldavau į šviesą ir ji mane paguosdavo.“
Tačiau tai buvo tik keistos Amandos kelionės pradžia. Beveik po pusantros valandos važiavimo ji sužinojo, kad vienintelis kelias į greitkelį yra užtvertas, nes automobilis nuvažiavo nuo skardžio. Policija buvo aptvėrusi teritoriją ir apsukinėjo automobilius.
„Tuo metu dar net nebuvau verkusi, bet dėl viso nusivylimo ir panikos apsipyliau ašaromis. Maldavau policijos pareigūno, kad leistų man pravažiuoti, bet jis nesutiko.
Tada priėjo kitas vyras, jis buvo su šalmu, nesu tikra, ar jis buvo policininkas, ar ugnigesys. Jis pakėlė apsauginį skydelį ir pasakė man: „Padaryk tai dėl Josho, važiuok atsargiai…“ Tai buvo keista. Mano sūnaus vardas Joshas, kaip jis galėjo žinoti, kad man reikėjo išgirsti šiuos žodžius, kad nusiraminčiau?“
Amanda pasakoja, kad oranžinė švieselė tuo metu sušvito dar ryškiau ir ji tęsė kelionę: „Ta šviesa lydėjo visa kelią namo, o aš vis žiūrėjau į ją ir kalbėjausi su Simonu.
Pasakiau jam, kad pasirūpinsiu savo dukterėčia, kad pasirūpinsiu mūsų tėvais ir kad mums visiems viskas bus gerai. Buvo ir kone euforijos momentų, kai prisimindavau juokingus ir gražius prisiminimus. Tai buvo tiesiog keista. Šviesa nedingo. Ji nesilpnėjo.“
Kai Amanda įvažiavo į šeimos namų kiemą, ji pasakojo, kad pažvelgė į šviesą, o ji pritemo ir galiausiai užgeso.
„Jaučiau, kad jis saugiai parvedė mane namo. Tiesiog negaliu to paaiškinti. Nežinau, kas tai buvo. Daug apie tai galvoju“, – pasakojo ji.
Po kelių dienų sielvarto ir dokumentų tvarkymo po brolio mirties, Amanda sako beveik pamiršusi pamiršusi apie šią patirtį, tačiau kai apie tai užsiminė kitam broliui Paului, šis atskleidė, kad tuo pačiu metu, kai vairavo automobilį, patyrė panašius dalykus.
Amanda sakė: „Manau, kad sielvartaudami ieškome atsitiktinumų, kurie mums padėtų susitaikyti su netektimi. Pavyzdžiui, pamatę liepsnelę arba baltą plunksną, iškart manome, kad tai ženklas iš aukščiau.
Tačiau negaliu paaiškinti tos mažos oranžinės švieselės, pasirodžiusios tą dieną. Ji buvo su manimi visą kelią namo ir dingo tik tada, kai saugiai juos pasiekiau. Ji man teikė ramybę ir didelę paguodą.
Ši patirtis neabejotinai privertė kelti klausimus ir mažiau bijoti mirties. Vieninteliai žmonės, kurie kenčia netekę Simono, esame mes, bet ne pats Simonas. Prieš mirtį jis puikiai praleido savaitgalį, matėsi su draugais, šeima.
Jis nugyveno penkis nuostabius gyvenimo dešimtmečius, o tai daug daugiau nei gauna kai kurie kiti žmonės.“
