Nėra taip paprasta nuėjai pas psichologą jis pamojavo stebuklinga lazdele ir viskas išsisprendė. Svarstau apie šuoli po krovininių traukinių. Budas patikimas turėtu iš taškiti ir šlapiuos vietos neliks ir gana drąsus. Tik kaip su pasekmėms nesinori užkraut artimiems papildomų teisinių problemų. Pakonsultuokite.

Alkoholis ir kvaišalai paplite Lietuvoje galimai ir yra žudymosi priežastis.? Juk daug apie tai patyliukais kalbama.

Nusižudė mano draugas . Gyvenimas nesusiklostė, šeima iširo, perspektyvų jokių, laukė vieniša senatvė. Tiesiog stūmė dienas . O paskui staiga pagerėjo nuotaika, lyg kažkokių planų atsirado. Po savaitės rado negyvą. Psichiatrai sako, kad žmogus, nusprendęs baigt gyvenimą, nurimsta. Jis savo sprendimą priėmė ir nieko jau nebepakeisi. O artimieji džiaugiasi, kad va, pralinksmėjo, viskas gerai. Žmogus tiesiog renkasi laiką . Baisu, bet tiesa.

Depresija susirgau per vieną naktį, užteko vieno smūgio. Baisi būsena.Atrodo tavo protą valdo kažkas.Ašaros byra tiesiog, labai gaila savęs. Tuo metu sūnui buvo 10m.,bet kažkaip negaila buvo jį palikti. Gerai,kad pati supratau,kad čia nenormalu ir kreipiausi pagalbos. Negalėjau kreiptis tiesiogiai pas psichiatrus nes dirbau tokį darbą iš kurio,nestabilios psichikos,būčiau išmesta. Čia buvo prieš 18m.dabar gal kas pasikeitė. Mane išgelbėjo draugė medikė, per ją nelegaliai pagal simtomus psichiatrai išrašė leidžiamų vaistų. 2 savaites gydžiausi ir pasigydžiau. Dabar atrodo kažkoks briedas,bet jis buvo su manim. Žmonės netylėkit, kreipkitės kalbėkit!

kk

Žinomiems žmonėms gal sunku kreiptis į psichiatrą, o aš pati aiškiai supratau, kad privalau. Tačiau pradžioje patekau pas prastą gydytoją, nes ji pati supanikavo: "jums baisi depresija". Išėjau lyg lunatikė, toli ėjau pėsčia. Gerai, kad ji išėjo iš poliklinikos, aš patekau pas labai gerą - psichiatrė ir psichologė viename. Daugybę vaistų išbandėme - labai stiprūs šalutiniai reiškiniai, tame tarpe - vaistai gali sukelti norą žudytis. Dalyvavau japoniškų vaistų tyrimo programoje, ėmė gerėti, bet nebuvau atrinkta į pagrindinę grupę, tad japoniškų vaistų nebegavau. Gera gydytoja išvyko, patekau pas nepatyrusį aikštingą specialistą, kuriam buvo vargas keisti vaistus. Lietuvoje itin prasti vaistai, paprašiau palengva juos nutraukti, nes vos paėjau nuo jų - dalyvaujant tyrime buvo nustatyta, kad kraujas itin blogai reaguoja į preparatus. Buvo pagerėjimas, bet skyrybos, mobingas darbe, artimo mirtis. Ši liga ilgam, reikia pačiam kiekvieną dieną suprasti savo savijautą, stengtis bristi iš apatijos, kartais atsirandantį susierzinimą kontroliuoti.

Kas nutylima daugumos savižudybių atveju yra tai, kad nusižudoma apsvaigus nuo alkoholio. Nemokėjimas Lietuvoje, Rusijoje ir panašiose Rytų Europos šalyse iššūkius gyvenime spręsti be butelio yra dažniausia savižudybių priežastis.

Tarp kitko,straipsniuose,kuriuos rašo tikrai geri psichologai rašoma,kad dažniausiai nelaimingi ir gyvenimu nepatenkinti žmonės yra tie,kurie daugiausia šypsosi ir bando save pateikti kaip linksmuoliai...Kaukė?

Tik padorus komentarai kai kurie bukite zmonemis

Nieko tie šalia esantys nematys, visi ženklai bus išrodyti tik po laiko. Ypač tos besišypsančios depresijos atveju. Labai pavojingas yra perdegimas. Šypsais, tempti, visiems atrodai kaip visada, bet pačiam jau taip juoda, akyse tarsi migla, rūkas, prieblanda. Naktys bemiegės, sekinančios, darbe šypsaisi, neišsiduot tikslas, o viduje tarsi jau atsiriboji.Patenki į tokį tunelį.O jei dar siekiamybė sunaikinti,pvz mobingas. Patyriau, žinau ne iš teorijos. O tada jau priklauso nuo vidinės stiprybės, į ką gali atsiremti.Jokie draugai, pažįstami su kakava nepadės. Padės tik vidus, tikėjimas ir atsakomybė prieš Dievą, nes savižudybė tai ne natūrali mirtis, gali tos šviesos ir nematyti, seni tėvai, maži vaikai. Tavęs nemėgstantys, negi leisi jiems šokti ant savo kapo. Remtis tik šviesa, Dievu, prašyti vidinio gydymo,suraminimo,čia kiekvienam individualu.Gijimas ilgas, labai skausmingas tas sielos valymasis, ašaros srautais, drebanti širdis, daug prieštaravimų, išgyveni savotiško gedėjimo stadijas, vėl ir vėl, bet pamažu vis labiau rimsti ir pradedi tarsi kitomis akimis žvelgti. Gal padeda kapstytis ir psichologai, bet kiek į juos kreipiasi, psichiatrai, o kiek jų gerų yra, iš istorijų žinoma tai vaistai netinka ir tt. Gyvenimas nėra lengvas, bet jį gyventi verta. Ir dar, kartais mažiau, yra daugiau.