Atvira išpažintimi savo paskyroje pasidalinusi Kristina Mustiacė pasakojo, kad su depresija ji susidūrė akis į akį ir šioje kovoje ji buvo viena. Laimei, moteris rado savyje stiprybės, tačiau dabar apie tai ji įspėja ir visus lietuvius.
„Iš daugelio komentarų įvairiuose portaluose, atkreipiau dėmesį, kad nelabai žmonės supranta kas yra ta depresija (ypač moterys)...
Neva ši mamytė nemylėjo savo vaikų, „daužta“, „jai varžteliai atsisukę“, „ji ne motina, o gyvulys“, „lai mažiau gimdo, kaip nematė, kad su pirmu vaiku nesusitvarko, tai dar antrą pasigimdė“, „kuilių ieškotoja“, „psichinė“... ir daug visokių bjaurių žodžių.
Ir šiuo postu aš nenoriu jos kažkaip pateisinti, bet noriu, kad suprastumėte, jog depresija yra liga!
Jos būsenoje tu gali nebenorėti gyventi ir eiti link savižudybės! Tau visiškai neberūpi aplink esantys dalykai, tave supantis pasaulis ir suvaldyti to, kas tūno tavyje, tuos beprotiškai stiprius neigiamus jausmus, yra labai sunku!
Ir gal ta moteris „nuskandinusi“ vaikus būtų ir pati sau galą pasidarius, nes išeidama iš šio pasaulio, ji norėjo būti kartu su jais?
Iš kur jums žinoti, jei patys nesate su tuo susidūrę? O jei susidūrėte ir jums patiems pavyko išlipti iš tos „juodos duobės“, tai nereiškia, jog visi turi tiek valios kiek jūs! Kaip lengva smerkti kitą, kuomet negyvenai to žmogaus gyvenimo!“
Susidūrė akis į akį
„Aš asmeniškai esu susidūrusi su depresija net du kartus. Žinau, koks tai jausmas, kai jautiesi beviltiškai, kai verki diena iš dienos, kai nebenori gyventi. Kai jautiesi taip lyg visas pasaulis nuo tavęs nusisuktų, kai jautiesi nereikalinga!
Žinau, koks tai jausmas, kai esi „šalia krašto“ ir lyg nebejauti savyje nieko…
Ir iš to juodo sapno aš išlipau pati. Pamažu! Teko daug dirbti su savimi, savo mintimis. Nebuvo lengva, bet man pavyko, nes norėjau, kad vaikai mane matytų laimingą, besišypsančią! Jie buvo ir yra mano stiprybė!
Dėl jų ir savęs aš pradėjau labiau rūpintis savimi, savo sveikata. Stengiuosi nebegailėti kažko sau kaip anksčiau. Pradėjau skaityti motyvacines knygas, klausytis įvairių vaizdo įrašų. Tai ir iki dabar man padeda jaustis gerai.
Laikas sau yra bene svarbiausias dalykas! Nes jeigu tu neturi laiko net kada įkvėpti, rutina tave tiesiog naikina iš vidaus, tai tu ilgai neištversi ir paprasčiausiai susirgsi. O artimieji galvojate pastebės, jeigu jų akyse šypsositės? Patikėkite, tikrai ne!
Aš verkdavau ir niekam nematant. O dar persikėlus gyventi toliau nuo artimųjų, vyrui dirbant užsienyje, mano savijauta ėmė dar greičiau blogėti. Nesupratau dar tada kas man negerai. Atvykę šeimos nariai, tėvai, ir kiti man brangūs žmonės, net neįžvelgė kažko negero manyje. Nors pasitraukti iš gyvenimo jau ketinau.
Tad savo pavyzdžiu, savo patirtimi aš noriu paprašyti atidžiau kalbėtis su jums brangiais žmonėmis. Nes patikėkite, kad ir kaip žmogus gerai prieš jus atrodytų ir kaip gražiai kalbėtų, jog neturi jokių problemų ir jaučiasi puikiai, iš tikro gali būti visiškai priešingai.
Tad aplankykite savo mylimuosius dažniau, atvykite nepranešę, pasiūlykite pagalbą – pabūkite su vaikučiais, išleiskite į miestą pasibūti, pasikvieskite kavos puodeliui…
Patikėkite, kartais reikia tiek nedaug ir tuomet tu vėl šypsaisi, pasikrauni tos geros emocijos, kuri tave užkuria eiti pirmyn! Tada atsiranda noras gyventi, kurti, planuoti.
Kaip gerai yra turėti šalia žmonių, kurie nepalieka, kurie supranta tave ir be žodžių !
Mano istorija baigėsi laimingai, nors ir tas baisiausias akimirkas turėjau ištverti viena, nes niekam nesiskundžiau, apie savo jausmus nekalbėjau…Bet jūs kuo garsiau kalbėkite!
Nes tikrai yra moterų silpnesnių už jus, kurios bijo išsipasakoti, nes baiminasi būti nesuprastos, išjuoktos.Tad turim kalbėti, kad kitų moterų istorija nesibaigtų tragiškai…“, – atvirai savo mintis socialiniame tinkle „Facebook“ išsakė Kristina Mustiacė.
Atvežė vaikus pasirinktoje vietoje mašiną paliko toliau viskas apgalvota.
Baikit nurašinėti psichinėm ligom.
Negimdykit tų vaikų kurioms sunku ištverti auginimą.
