Ji nurodo, kad perdegimo sindromą geriausia būtų suprasti kaip emocinę, protinę ir fizinę išsekimo būklę, kuri atsiranda dėl ilgą laiką darbe patiriamo neigiamo streso. Dėl darbų gausos, per didelių lūkesčių žmogus palaipsniui išdalija visus savo išteklius, ima keistis ir pradeda abejoti savo kompetencija, praranda susidomėjimą darbu
Lina, kokie žmonės dažniausiai „perdega“?
Iš asmeninių savybių būtų galima išskirti polinkį į perfekcionizmą, didelį dėkingumo poreikį, norą viską kontroliuoti, didelių ambicijų turėjimą. Žmogus paprastai būna labai entuziastingas, nori padėti ir daug duoti kitiems, dažnai nemoka pasakyti ne.
Kalbant apie profesijas, labai dažnai perdega sveikatos priežiūros specialistai (gydytojai, slaugytojai), kunigai, mokytojai, socialiniai darbuotojai – tie, kurie turi didelį kontaktą su žmonėmis, jaučiasi atsakingi už kitus žmones.
Kaip būtų galima anksčiau pamatyti, kad žmogui gresia perdegimas? Kokie signalai tai išduoda?
Žmogus galėtų pastebėti, kad pradėjo keistis: anksčiau jis buvo užsidegęs dirbti, padėti kitiems, o dabar pamažu entuziazmas blėsta: nebesinori eiti į darbą, ima trūkti energijos, motyvacijos, padidėja dirglumas.
Atsiranda noras emociškai atsiriboti nuo darbo, gali pasireikšti cinizmas – žmogus tarsi sukelia distanciją nuo alinančių darbo reikalavimų. Ima nebetenkinti darbo rezultatai. Asmuo jaučiasi lyg būtų ką nors nepakankamai padaręs, negavęs pelnyto atlygio už savo įdėtas pastangas.
O ar gali atsirasti kokie nors fiziniai kūno pojūčiai?
Gali sutrikti miegas, atsirasti raumenų, pilvo, galvos skausmai, nusilpti imuninė sistema. Jaučiamas nuovargis, kurio jau nebepašalina poilsis.
Ką žmogus turėtų daryti, į ką reikėtų atkreipti dėmesį, kad būtų kuo mažiau grėsmės, kad jis „perdegs“?
Pirmiausia reikėtų pažinti savo vidinį pasaulį, atpažinti savo jausmus, identifikuoti asmeninius bruožus, kurie galėtų prisidėti prie perdegimo sindromo išsivystymo. Turėtume mažinti vidinius reikalavimus sau, nusistatyti ribas, ką noriu ir ką galiu padaryti.
Svarbu tinkamai rūpintis savo psichine ir fizine sveikata, laikytis darbo ir poilsio režimo, kad neatiduotumėme viso savęs darbui, liktų laiko ir pripildyti save, pamiegoti.
Būtina laiku pastebėti, ar žmogus nepradėjo dažniau ir gausiau vartoti alkoholio. Lėtinio streso malšinimas alkoholiu ar kitomis psichoaktyviomis medžiagomis gali paskatinti priklausomybės išsivystymą.
Ką daryti, jei žmogus „perdegė“? Kaip būtų galima sau padėti?
Jei žmogus jau tikrai „perdegė“ ir sutriko jo kasdieninis funkcionavimas, tuomet reikėtų kreiptis į psichinės sveikatos priežiūros specialistą.
Norint sau padėti dar nepasiekus visiško išsekimo, būtų galima taikyti reguliarų fizinį aktyvumą, relaksacijos technikas, sveiką mitybą, pailsėti nuo išmaniųjų technologijų, praktikuoti dėkingumą.
Būtų galima net savo dieną pradėti, pavyzdžiui, nuo meditacijos, jogos, mankštos, kokio nors kitokio ritualo.
Svarbu nusistatyti savo dienos tikslus, kuriuos pasiekęs žmogus gautų pasitenkinimą. Reiktų darbe išsigryninti vertybes, kas asmeniui yra svarbiausia. Darbovietės irgi galėtų prisidėti organizuodamos mokymus savo darbuotojams, kaip valdyti stresą darbe, kaip susitvarkyti savo dienotvarkę.
O kaip dažnai žmonės kreipiasi pagalbos? Ar tai dažna šių dienų problema?
Paskutiniu metu yra išaugęs susidomėjimas perdegimo sindromu. Dažnai pagalbos kreipiasi jauni žmonės, kurie jau yra daug pasiekę, bet išsekę, pastebintys, kaip dėl per didelio įsitraukimo į darbą atsiranda problemų asmeniniame gyvenime.
Ar yra koks nors ryšys tarp perdegimo sindromo ir depresijos?
Abiem atvejais atsiranda energijos, motyvacijos stoka, anksčiau patikusi veikla nebedžiugina. Visgi, perdegimo sindromas susijęs konkrečiai su darbu, o depresija apima ir platesnes gyvenimo sritis, taip pat pasireiškia dar papildomais simptomais.
Ilgai užsitęsęs perdegimo sindromas gali sukelti nerimo ir depresijos sutrikimus, priklausomybes, todėl geriausiai įvertinti psichikos būklę ir paskirti tinkamą gydymą gali psichinės sveikatos priežiūros specialistas.
