Dabar broliams Džiugui ir Mažvydui 12 metų, o sesėms Mėtai ir Ūlai – 5-eri, o jau visai netrukus, vasaros viduryje, mergaitės švęs ir 6-ąjį gimtadienį. Ieva naujienų portalui tv3.lt atvirauja , kad susilaukti dvejų porų dvynukų niekad nesitikėjo, tačiau tikimybė buvo.
„Labai nesitikėjom, bet viduj giliai turėjom mintį, kad taip gali būti. Amžinatilsį senelis, mamos tėtis, turėjo dvynį. Tikimybė buvo kaip ir nemaža, jeigu žiūrėti iš šios linijos. Iš vyro pusės dar tolimesnių giminių net ir trynukai yra. Genetiškai buvo tikimybė, bet kad du kartus – čia jau staigmenėlė“, – juokiasi I. Arnauskienė.
Gimdyti išvyko pasiruošusi rožinius ir žydrus rūbelius
Pirmą kartą išgirdus, kad pilve apsigyveno ne vienas, o du gyventojai, nuostabos buvo, tačiau daugiausiai nuostabos sukėlė gimdymas – jiems buvo patikinta, kad gims mergaitė ir berniukas.
„Turėjo būti porelė, net į gimdymo namus išvažiavau pasiruošusi rožinę ir žydrą krūvelę. Gavosi truputį anekdotas (šypsosi). Aišku, pirma mintis: „O, tai kur Ūlytė?“. Reikėjo greitai galvoti vardą, nes gimė brolis, nebe sesė.“
Tačiau nusivylimo visiškai nebuvo – moteris sako, kad svarbiausia, jog vaikai gimė sveiki, tuo labiau, kad tai buvo pirmagimiai, atnešę begalę džiaugsmo.
Šeima iškart žinojo, kad broliams reikės sesės. Jie planavo, kad sūnums išėjus į pirmą klasę, Ieva galės namuose būti su naujagimiu.
„Iškart turėjom mintį, kad kažkada dukrelė bus, jeigu du broliai, sesės tikrai reikės. Paplanavom, kad broliai eis į pirmą klasę, o aš su mažu vaiku būsiu namuose, padėsiu sūnums išeiti į pirmą klasę. Bet viduj kirbėjo mintis: „O jeigu vėl dvynukai?“, – su juoku prisimena 4 vaikų mama.
Vos sužinojusi, kad laukiasi, Ieva užsiregistravo vizitui pas ginekologę apžiūrai, kad įsitikintų, jog šįkart pilve – ne dvynukai.
„Nueinu ir išgirstu, kad vėl dvi širdelės plaka, tada jau buvo lengvas šokas. Kaip šiandien prisimenu, kad buvau su žiedeliais – sukinėjau juos ant piršto ir galvojau: „Čia tai jau tikrai vau“. Bet vyras labai palaikė, sakė: „Jeigu jau taip yra, taip turi būti. Tik džiaukimės ir laukim“, – šypsosi pašnekovė.
I. Arnauskienė džiaugiasi, kad nėštumai buvo sklandūs – didelių sunkumų nekilo, abi dvynukų poros gimė 38 savaičių, atlikus Cezario pjūvį.
„Abu kartus darė Cezario pjūvį, nes pirmą kartą galvojo, kad vaikai sėdi. Nežinau, kaip taip susidėjo. Aišku, buvo sunku, pilvas milžiniškas, visi juokaudavo, kad pirma ateina pilvas, o paskui Ieva. Ir kai dirbdavau sakydavo: „Ką jūs čia, dirbat iki nėštumo galo su tokiu pilvu?“. Dar nebuvo daug mėnesių, sakydavau, kad pas mane dvynukai, bet nuo 3 mėnesio labai pradėjo augti pilvas ir iškart matėsi.“
Auginant vaikus iššūkių netrūksta
Moteris atvirauja, kad lengva nebuvo. Dukras auginti buvo kiek lengviau – jau turėjo sukaupusi patirties, o ir nežinojo, ką reiškia auginti vieną vaiką, tačiau iššūkių kelyje pasitaikydavo.
„Visgi, mama viena, o vaikai du. Vyras ėjo dirbti ir pagrinde buvau viena, nes ir seneliai dirbo, niekas per daug negalėjo padėti. Aišku, kai gimė Ūla su Mėta, viskas buvo lengviau, nes jau pritaikyti ir gultukai, ir sūpynės.
Būdavo didelis iššūkis su mažiukais dvynukais išeiti į kiemą. Norisi, kad vaikai neperkaistų, greit juos aprengi, pati išleki visa pusplikė, suprakaitavus, žiūri, kad tik jiems viskas būtų gerai, o pati save ir apleidi“, – iššūkius auginant dvynukus vardijo pašnekovė.
Kaip pati sako, svarbiausia – viską susiplanuoti ir susidėlioti dienotvarkę, be jos nė žingsnio: „Dabar, kai jie keturi, yra griežtas dienos planas. Jeigu atostogos, iškrenti iš viso dienos plano, nebepasiplanuoji ir niekas nebesigauna, nieko neberandi, atrodo, kad visur viskas išsimėtę.“
Buvo momentų, kai teko nusibraukti ašaras, susiimti ir eiti į priekį. Broliams išėjus į pirmąją klasę, o mamai likus namie su dukromis, viską suspėti buvo sunku, todėl labai džiaugiasi, jog sūnūs turėjo puikią mokytoją, kuri padėjo, kiek galėjo.
„Atrodė, buvom pasiplanavę, kad broliai eis į pirmą klasę, aš namie su naujagimiu, o čia vėl du leliukai ir nieko nesigavo. Būdavo, grįžta po pamokų, sesės verkia choru, reikia su jomis užsiimti. Džiaugiuosi, kad turėjom gerą pradinių klasių mokytoją, kuri tikrai suprasdavo, daugiau prie jų prieidavo. Labai geri žmonės, kurie suprato mus ir padėjo“, – pasakojo I. Arnauskienė.
Paklausta, kokios taisyklės vyrauja jų namuose, moteris teigia, kad svarbiausia – kalbėtis, kalbėtis ir dar kartą kalbėtis. Šeima visada randa laiko susėsti kartu ir pasikalbėti, išsiaiškinti, kas yra blogai, kokie nesutarimai kyla ir ieškoti kompromiso.
„Dabar ateina naujas etapas, paauglystė, matau, kad keičiasi berniukai, bet visada mokėm su sesėmis dalintis viską, kad ne tik man, o visiems. Didelė šeima, todėl viskas vyksta per pokalbį. Griežtų bausmių netaikom, bet ką galim pasakyti berniukams – riboti laiką prie žaidimų. Ir klauso, jeigu nori žaisti (šypsosi).“
Broliai – neišskiriama komanda
Pašnekovė džiaugiasi, kad vaikai tarpusavyje sutaria, nors pykčių išvengti nepavyksta. Broliai rūpinasi sesėmis, o kartais ir paauklėja, kaip ir dera vyresnėliams, bet padėti mamai niekad neatsisako ir noriai užsiima su sesėmis.
„Aišku, Džiugui su Mažvydu jau paauglystė artėja, prasideda maištavimas, būna ir atsikalbinėja, ir į akis šoka: „Ne, nedarysiu, man dabar reikia sėdėt, žaidimus žaist“, bet jie yra geriečiai, tarpusavyje gerai sutaria, seses jau ir paauklėja, kad prie telefono per ilgai nesėdėtų. Būna susipyksta dėl to, sako: „Sesės, jūs per ilgai žaidžiat su telefonu“, ateina, atima. Šiandien buvo tokia situacija, susipykom visi, nes jie kontroliuoja, kiek sesės turi būti prie telefono, o patys gali ir visą dieną (juokiasi).“
Džiugas ir Mažvydas – labai panašūs berniukai, kuriuos sumaišydavo net jų močiutės, o mama juokiasi, kad galėtų apsikeisti vietomis ir niekas nė neįtartų. Tačiau sesės Mėta ir Ūla skirtingos, vienintelis jų panašumas – plaukų spalva ir mėlynos akys.
Ieva juokiasi, kad broliai panašūs, todėl, greičiausiai, yra neišskiriami draugai, o štai sesės skirtingos išvaizda, todėl ir susidraugauti ne taip lengva.
„Sesė su sese labai pykstasi. Aišku, ryšys yra, jis pasijaučia, kai būna tarp svetimų žmonių. Bet jos nemoka abi žaisti, darželyje turi savo draugus. O broliai – neišskiriami, vienas be kito niekur. Turim dviaukštę lovą, bet vis tiek nori miegoti antram aukšte dviese, nes jiems taip smagiau. Aišku, ir jie susimuša, būna, kad dėl kažko susipeša, žiūri, jau ir ant žemės voliojasi“, – juoko nesulaiko I. Arnauskienė.
Artėjanti berniukų paauglystė jau rodo pirmuosius požymius, tačiau mergaitės – tikros šeimininkės, niekada neatsisakančios padėti mamai palaikyti tvarką namuose.
„Sunkiausia yra su tvarka kambariuose, visąlaik bardakas. Pagrinde viską tvarkau pati, įtraukiu ir vaikus. Sesėms tai kaip žaidimas. Labai jaučiasi, kur yra berniukai, o kur mergaitės – dukros nori mamai padėti, o iš berniukų niekada to nesulauksi. Pasidalinam darbais, kad kiekvienas susitvarko savo kambarį“, – pasakojo pašnekovė.
Patarimais dalijasi tinklaraštyje
Ieva kuria savo vaikų mados tinklaraštį „Two makes six“, kuriame dalijasi patarimais ir sukaupta patirtimi. Kaip pati sako, visada domėjosi vaikų mada, o tinklaraštis gimė kartu su dukromis ir toliau sėkmingai gyvuoja.
„Jis gimė kartu su Ūla ir Mėta. Vaikų drabužiai mane visą laiką traukė, turiu jaunesnę sesę, atsimenu, kaip ją visaip mėgdavau rengti, puošti. Gimė išsvajotos, išlauktos dukrytės ir buvo laikas, kad tinklaraščiai buvo madoj, pagalvojau, kad reikia ir man susikurti, dalintis kasdienybe, patirtimi – ko reikia, ko nereikia, kaip ką derinti.“
Peržvelgus Ievos tinklaraščio „Instagram“ profilį, atrodo, kad vaikai kaip tikri dvyniai mėgsta rengtis vienodai, tačiau moteris šią mintį sugriauna – nors jai labai gražu, kai dvyniai rengiasi vienodai, vis dėlto, vaikai nesitaiko atrodyti identiškai, o įvaizdžius dažniausiai suderina tik reklamoms.
„Kasdienybėj jie nemėgsta vienodai rengtis. Tiesiog sudedu į spintą tuos jų rūbus, jie ką pasičiumpa, kaip apsirengia, taip ir lekia. Tikrai nežiūri, kad būtų vienodi.
Dvynukus tapo įprasta rengti vienodai, nes yra lengviau – nueini į parduotuvę, pačiumpi vienodus rūbus ir rami galva. Kai buvo tik Džiugas ir Mažvydas, stengiausi daryti taip, kad jie būtų skirtingi, bet susidūriau su problema, kad yra sudėtinga – tai dydžių nerandi vienodų, tai dar kas nors.
Man gražu, kai jie būna vienodai apsirengę, ypač sesės, nes tada atrodo panašesnės, nes jeigu jau skirtingai aprengi, tada visai niekas nepasakytų, kad jos dvynės. Būna, klausia, ar pas mus pametinukės“, – šypsosi I. Arnauskienė.
