Vidinis ar išorinis meniskas gali plyšti ir vyresniame amžiuje dėl vykstančio degeneracinio proceso. Ką svarbu žinoti apie simptomus, pirmąją pagalbą ir gydymą?
Pagrindinis simptomas pasireiškia praėjus 6-12 valandų
Skausmingas ir sekinantis – taip žmonės įprastai apibūdina menisko plyšimą. Traumos metu dažnai pasigirsta „pokštelėjimo“ garsas ir kelio sąnaryje juntamas „trūkimo“ pojūtis.
Įdomu tai, kad daug žmonių ir toliau vaikščioja po šios traumos, nenutuokdami, kad jau netrukus sąnarys pradės lėtai tinti, o po maždaug 6-12 valandų prasidės skausmas, rašoma pranešime spaudai.
Pasak „Nordclinic“ gydytojo ortopedo traumatologo Arnoldo Sipavičiaus, nors skausmas yra pagrindinis simptomas, reikia atkreipti dėmesį, kad dėl menisko plyšimo gali būti sunku sulenkti, ištiesti sąnarį arba atlikti pilną jo judesį.
Dažniausiai skausmas jaučiamas toje pusėje, kurioje yra plyšęs meniskas, tad šis simptomas gali pasireikšti vidinėje arba išorinėje menisko dalyje.
Meniskas yra tarp blauzdikaulio ir šlaunikaulio kaulų. Šie raiščiai sudaryti iš kremzlinio audinio ir yra panašūs į gumines pagalvėles, kurios veikia kaip „amortizatoriai“.
Meniskas užtikrina kelio sąnario stabilumą ir apsaugo kaulus nuo trynimosi vienas į kitą judant. Negydomas menisko plyšimas žymiai padidina osteoartrito tikimybę vėlesniame amžiuje.
Išskiriami 5 menisko plyšimo tipai – nuo jų priklauso, ar prireiks operacijos
„Menisko plyšimas gali būti diagnozuotas, jei sąnaryje jaučiasi minkštumas, sąnarys yra išsipūtęs arba labai apribotas jo judėjimo diapazonas. Atliekami ir specifiniai tyrimai, tačiau efektyviausiai ši trauma nustatoma magnetinio rezonanso tyrimu.
Konservatyvaus gydymo – pavyzdžiui, poilsio, ledo ir vaistų – kartais pakanka, kad sumažėtų plyšusio menisko skausmas ir sužalojimas sugytų savaime. Tačiau kitais atvejais plyšusį meniską reikia operuoti“, – komentavo gydytojas A. Sipavičius.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad kiekvienas menisko plyšimo atvejis yra individualus. Išskiriami penki menisko plyšimo tipai:
Nepilno plyšimo atveju dažniausiai nereikia chirurginės operacijos, nes tokio tipo sužalojimas yra gana stabilus. Kartais meniskas gali sugyti pats, tačiau konsultacija su gydytoju sėkmingam atsistatymui yra labai svarbi.
Radialinio plyšimo atveju savaiminis menisko sugijimas mažai tikėtinas arba neįmanomas, nes toks plyšimas būna centrinėje menisko dalyje, todėl pažeista dalis turi būti pašalinta chirurgiškai. Gali būti taikomas ir menisko siuvimo metodas, tačiau tai priklauso nuo individualios situacijos.
Horizontalaus plyšimo atveju dalies menisko pašalinti chirurgiškai nereikia, trauma gali būti gydoma siuvant plyšusias dalis.
Liežuvėlio tipo plyšimas yra reta menisko trauma. Ji gali trukdyti tolygiai sulenkti kelį, sukelti skausmą ir nestabilumą. Laimei, liežuvėlio tipo menisko plyšimas gali būti gydomas be didelės menisko dalies pašalinimo.
Puslankio formos plyšimas yra horizontalus plyšimas išilgai menisko. Plyšusi menisko dalis dažniausiai riboja įprastą jo judėjimo diapazoną. Puslankio formos plyšimą reikia gydyti nedelsiant norint atstatyti įprastą kelio susilenkimą.
Gydytojo A. Sipavičiaus teigimu, diagnozavus kelio sąnario pažeidimą, efektyvesniam gydymui, pacientai gydymą dažnai pradeda nuo reabilitacijos, taip siekiant sustiprinti raumenyną, atstatyti balansą. Tokiu atveju, jei reabilitacija yra efektyvi ir matomas gijimo progresas, gali būti išvengta operacijos.
Jei konservatyvus gydymas neduoda rezultato, tuomet svarbu įvertinti chirurginio gydymo galimybes, nes visos operacijos turi savo naudą ir riziką.
Jeigu įvertinus sąnario būklę nusprendžiama atlikti operaciją siekiant išvengti komplikacijų, taikoma kelio artroskopijos chirurgija – minimaliai invazyvi operacija, kurios metu chirurgas per du mažus pjūvelius įkiša nedidelę kamerą į kelio sąnario ertmę, įvertina pažeidimus, specialiais, artroskopijai skirtais instrumentais sutvarko meniskų plyšimus.
Šia operacija taip pat gali būti diagnozuojami raiščių pažeidimai, gydomos pažeistos kelio sausgyslės. Operacija trunka iki pusės valandos, pacientas keliauti į namus gali jau kitą dieną, o į įprastą fizinį krūvį – po šešių savaičių. Kiekvienas atvejis yra individualus, todėl svarbu laiku nustatyti pažeistą vietą ir parinkti tinkamiausią gydymo būdą, kad būtų išvengta komplikacijų.
