Laisvai samdoma nepriklausoma paparacių konsultantė niekada nebūtų pamaniusi, kad smulki žaizdelė ant kairės rankos jai sukels nekrozinį fascijitą – odą, raumenis ir minkštuosius audinius naikinančią infekciją.
Šis užkratas greitai plėtėsi į jos ranką, ėsdamas sausgysles ir artindamasis link pažasties bei širdies. Bjauri infekcija sukėlė gyvybei pavojų keliantį kraujo užkrėtimą, kuris pasireiškia tuomet, kai imuninė sistema yra perkrauta ir ima atakuoti organizmą. Dėl šios priežasties nustojo veikti jos inkstai.
Gydytojai jai skubiai paskyrė didelį kiekį antibiotikų, o pūvanti mėsa buvo pjaustoma kas tris dienas. H. Harbottle vos išvengė rankos amputacijos, o kai ji buvo beveik pasveikusi, gydytojams pavyko atlikti odos persodinimą, ją perkeliant iš moters šlaunies. Po 65 dienų ligoninėje H. Harbottle pagaliau galėjo grįžti pas savo šešiametę dukrą AnnJolie. Tačiau pilno rankos judėjimo ji neatgavo iki šiol.
H. Harbottle mano, kad kraustydamasi į naujus namus ji ranką įsipjovė atidarinėdama vieną iš kartoninių dėžių. Ji pasakoja: „2017 metų gruodžio 7 dieną pabudau po sunkios nakties dėl vis stiprėjančio rankos skausmo.
Mano mažasis pirštas buvo labai ištinęs ir tinimas ėmė plėstis. Maniau, kad pasitempiau ar išsinarinau mažąjį pirštą. Bet tarp mažojo ir bevardžio pirštų pastebėjau įpjovimą – maniau, kad gal judėdama kur nors netyčia įsipjoviau.
Tą dieną likau namuose ilsėtis, kol visi kiti šeimos nariai važiavo į dar vieną keturių valandų trukmės kelionę į senuosius namus ir atgal – tuo metu kraustėmės.
Tuo metu ant mano piršto jau matėsi infekcija ir pradėjo tinti visa ranka. Tą naktį man pakilo temperatūrą ir judindama bet kurią kūno dalį jaučiau nepakeliamą skausmą. Buvau labai silpna. Todėl penktadienį maždaug penktą valandą ryto įveikėme dviejų su puse valandų trukmės kelionę iki artimiausios ligoninės.“
Ten gydytojai nustatė, kad H. Harbottle serga nekroziniu fascijitu, dažnai vadinamu mėsą ėdančia liga. Ši bakterinė infekcija yra reta, bet labai pavojinga.
Žodis „nekrozinis“ reiškia tai, kas sąlygoja organizmo audinių mirtį, o ši infekcija naikina odą, raumenis ir riebalinius audinius. Liga išsivysto tuomet, kai į organizmą patenka bakterijų – dažniausiai per nedidelį įsipjovimą ar įbrėžimą.
Bakterijoms dauginantis, jos išleidžia toksinus, kurie ir žudo audinius bei nutraukia kraujo tiekimą į atitinkamą kūno dalį. H. Harbottle gydytojai patvirtino, kad į jos kūną pateko streptokoko bakterijų.
„The Lee Spark NF“ asociacijos duomenimis, kiekvienais metais JK diagnozuojama maždaug 1 000 tokių atvejų, kai infekciją sukelia A grupės streptokoko bakterijos. JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centras teigia, kad tokių atvejų šalyje kasmet pasitaiko nuo 700 iki 1 200.
Nekrozinis fascijitas labai greitai komplikuojasi – maždaug 40 procentų šią infekciją pasigavusių žmonių miršta, net jei yra gydomi, skelbia JK Nacionalinė sveikatos tarnyba. Išgyvenusieji dažnai ilguoju laikotarpiu lieka neįgalūs dėl amputacijų arba dėl didelio kiekio pažeistų audinių pašalinimo.
H. Harbottle sako: „Kai man buvo diagnozuotas nekrozinis fascijitas, gydytojai labai bijojo tą vietą liesti. Pirma man paskyrė visą krūvą antibiotikų ir tikėjosi, kad padės.
Aš buvau netoli mirties ir tuo metu man grėsė amputacija, jei infekcija būtų buvusi per stipri. Šios bakterijos jau buvo suėdusios mano sausgysles ir pasiekusios pažastį.“
Infekcija sukėlė gyvybei pavojų keliantį kraujo užkrėtimą – tai per stipri imuninės sistemos reakcija, dėl kurios smarkiai pablogėja sveikata. H. Harbottle sako:
„Nustojo veikti mano inkstai. Nekrozinis fascijitas greitai plito alkūne link širdies. Mano būklė buvo tokia sunki, organizmas buvo toks susilpnėjęs ir infekcija tokia stipri, kad mane su visa lova išvežė į greitąją, po to neatsimenu, kaip atsidūriau intensyvios terapijos skyriuje.
Tuo metu supratau, kokia rimta yra padėtis ir kad man gresia tikras pavojus. Tegalėjau tik būti stipri. Tačiau emociškai ir psichologiškai labai kentėjau. Tą rytą penktą valandą išvažiavau palikdama šešiametę dukrelę miegoti ir manydama, kad tuoj grįšiu. Neįsivaizdavau, kad nesimatysime dar 65 dienas. Širdgėla buvo siaubinga, bet tai taip pat buvo mano motyvacija pasveikti.“
H. Harbottle vartojo daugelį skirtingų antibiotikų ir kas tris dienas jai buvo šalinami pažeisti audiniai ir svetimkūniai iš žaizdų. Kai tik jos oda tapo sveikesnė, reikėjo atlikti odos persodinimą. Bet visai prieš numatytą procedūrą susiformavo pūslė. H. Harbottle prireikė nuskraidinti į kitą ligoninę, kur jos plaštakai ir bevardžiui pirštui, kuriame prasidėjo infekcija, buvo atlikta dar viena operacija.
2018 metų sausio mėnesį jai buvo atlikta rekonstrukcinė odos operacija, perkeliant odą iš kirkšnies. Dali odos iš kirkšnies yra iš vienos pusės pakeliama ir ja uždengiama be odos likusi vieta ant rankos. Tuomet viskas susiuvama ir paliekama keletui savaičių, kad kirkšnies odoje susiformuotų naujos, su ranka ją jungiančios ir kraują tiekiančios kraujagyslės. Tuomet ranka atskiriama nuo kirkšnies.
H. Harbottle sako: „Skausmas buvo nežmoniškas. Man buvo leidžiamos didelės dozės narkotikų. Kas dvi tris dienas atliekamas tvarsčių keitimas buvo siaubingai skausmingas.
Pasisamdžiau advokatą, kad išsikovočiau teisę tuo metu būti narkozėje, nes tiesiog negalėjau pakelti to skausmo. Žinoma, nuskausminamųjų ir antibiotikų gaudavau.
Bet labiausiai gijimo procesą pagreitino nuostabus įrenginys, vadinamas VAC. Juo per kempinę iš žaizdos siurbiami kenksmingi toksinai ir atstatoma sveika kraujotaka. Taip pat man buvo taikoma ir papildoma terapija – gaudavau vaistų nuo depresijos ir nerimo, jie man labai padėjo. Vėliau prireikė dar dviejų operacijų, kad persodinta oda būtų sumažinta, nes buvo perkeltas gabalas riebalų man iš šono.“
Netrukus po odos persodinimo H. Harbottle vėl galėjo pamatyti savo dukra. Moteris nuo to laiko sėkmingai sveiksta. Nors ji vis dar turi lankyti veiklos terapiją, kad iš naujo išmoktų naudotis pirštais po visų jai atliktų operacijų, ji beveik sugrįžo į normalų gyvenimą.
Ji pasakoja: „Vis dar lankau veiklos terapiją ir labai stengiuosi atgauti visus pirštų judesius. Aišku, dabar jau prie to prie to pripratau, bet daugelį dalykų daryti man yra sunku. Tai smulkmenos – skaičiuoti monetas, ką nors atsukti ir t.t. Be to, mano petys yra nejudrus, todėl apsirengti ar užsidėti kepurę man vis dar yra labai sudėtinga.
Bet žinoma, visko galima išmokti ir sugalvoti naujų metodų kasdieniams dalykams. Labai džiaugiuosi, kad dabar gyvenu tokį gyvenimą, kokio norėjau gulėdama ligoninėje. Kai galiu visa tai tiesiog prisiminti ir suprasti, kad košmaras baigėsi. Pagaliau galiu būti su savo dukra ir su visa šeima.
Man tikrai labai pasisekė. Išmokau vieno dalyko – dabar visada pagalvoju, kokie gali būti kokios nors, regis, nereikšmingos smulkmenos padariniai. Taip pat rimtai reaguojame į bet kokį karščiavimą. Jei ne karščiavimas, nebūčiau važiavusi į ligoninę, o dabar dirbdama bet kokius darbus, ypač lauke, visada mūviu pirštines.“
H. Harbottle džiaugiasi, kad yra gyva ir nori skleisti žinią apie nekrozinį fascijitą.
Ji sako: „Man atrodo, svarbiausia yra kiekvieną dieną rasti džiaugsmo ir teigiamų dalykų. Nepeikite savęs už tai, kas nutiko vakar. Nepergyvenkite dėl to, kad rytojus būtų tobulas, stenkitės gyventi šia diena. Kad ir kaip būtų liūdna tą akimirką, tikrai yra žmonių, kuriems blogiau, nei jums. Būkite dėkingi už tai, ką turite.“
