Kas jus atvedė į Šilo mokyklą?
Visada svajojau dirbti su jaunimu, atrasti ką nors įdomaus, netikėto savo aplinkoje. Man pasisekė, nes Šilo mokyklos mokiniai ypatingi, turėjau stengtis kiekvieną jų pažinti ir suprasti. Mano kelias į šią mokyklą ilgas. Vilniaus universitete baigiau Visuomenės sveikatos bakalauro studijas, Varšuvos universitete – bioetikos magistrantūrą. Savanoriavau hospise, dirbau vaikų ir jaunimo vadovu, organizavau bendruomeninius renginius, o grįžęs į Lietuvą ir išgirdęs apie projektą „Renkuosi mokyti“ nusprendžiau jame dalyvauti. Neapsirikau ir nenusivyliau.
Ar pirmosios dienos mokykloje neatbaidė? Ar greitai prisijaukinote savo mokinius?
Neslėpsiu – pirmas jausmas buvo išgąstis, didžiulis nerimas. Mūsų mokykloje mokosi vaikai, turintys įvairių raidos sutrikimų. Supratau, kad turiu rasti individualų priėjimą prie kiekvieno vaiko, padėti jam kuo geriau atsiskleisti ir geriau pasijusti per pamoką, o tai padaryti nebus lengva. Man padėjo žinojimas, kad esu įsipareigojęs programai „Renkuosi mokyti“, suvokiau ir kitą dalyką – šioje mokykloje ne tik mokysiu, ši mokykla ir man yra mokymosi, pažinimo vieta, nes kiekvieną dieną susitinki su įvairių gebėjimų vaikais.
Sudėtingu COVID-19 pandemijos laikotarpiu vos per vieną savaitę parengėte unikalius nuotolinio ugdymo pamokų rinkinius. Kaip jums tai pavyko? Kuo jie įdomūs ir naudingi vaikams?
Kai paskelbė karantiną, manėme, kad mūsų mokyklą jis apeis. Niekas neįsivaizdavo, kaip nuotoliniu būdu dirbti su vaikais, turinčiais specialiųjų poreikių. Vis dėlto dirbti reikėjo. Drauge su kolegomis mokytojais sugalvojome nuotolinio mokymo modelį, o pagrindinė mūsų modelio esmė buvo palaikyti santykį su vaikais. Pasirinkome programą „Zoom“. Norėjome vaikams parodyti, kad karantino metu mokykla ir mokytojai niekur nedingo, o mokiniai mums labai svarbūs. Norėjome parodyti, kad laikas, kurį jie dabar leidžia namuose, gali būti įdomus, kad namų aplinkoje jie gali išmokti daug naujo ir įgyti naujų įgūdžių. Stengėmės naudotis namų aplinka taip, kad vaikai įgytų kuo daugiau sau taip reikalingų buitinių įgūdžių.
Ciklinė nuotaikų kaita
Haliucinacijos
Nervingumas ir pyktis
Nemiga
Gal galite papasakoti apie kokią nors pamoką, kada pajutote, kad vaikai reaguoja, keičiasi?
Per kai kurias pamokas taikėme kibirėlio metodą. Šis metodas kilęs iš Didžiosios Britanijos, apie jį mums pasakojo iš šios šalies atvykusi jo kūrėja. Šis metodas taikomas ugdant autistus, bet tinka ir visiems vaikams, turintiems raidos sutrikimų, tik niekas nebuvo taikęs šio metodo nuotoliniu būdu, o mes ryžomės. Iš kibirėlio per pamoką traukiami įvairūs daiktai, kurie turėtų sudominti vaiką. Tai blizgantys, skleidžiantys garsus daiktai, vaikai sutelkia dėmesį į tą kibirą, tada jiems parodoma tam tikra situacija. Veiksmas atliekamas su daiktais, kurie yra kibire. Savaitės tema buvo higiena ir mes rodėme, kaip reikia plauti galvą. Toje pamokoje kibire buvo lėlė, įvairios putos, kuriomis plaunama lėlės galva. Netikėtai po šios pamokos mums paskambino vieno pirmoko mama ir nuoširdžiai padėkojo. Šis vaikas buvo sensoriškai labai jautrus, ir jo galvos plovimo procedūra virsdavo košmaru. Mama džiaugėsi, kad po šios pamokos jos vaikas nustojo bijoti trinkti galvą. Tikėtina, kad jį sudomino lėlė, putos, gal pasidarė smalsu, o gal tiesiog kitaip pasižiūrėjo į galvos plovimą.
Žinodami, kad vaikų tėvai ir taip turi daug darbų, stengėmės neužkrauti vaikų, kartu ir jų tėvų, daugeliu užduočių, parinkome tokias, kurias vaikai galėtų atlikti patys. Pavyzdžiui, rasti vieną ar kitą mūsų prašomą daiktą namų aplinkoje ir nufotografuoti. Kai kalbėjome apie gėles, mokiniai gavo užduotį surasti gėlę savo aplinkoje ir palaistyti. Tėvai nufotografuodavo šį savo vaiko veiksmą ir siųsdavo nuotrauką mums. Mokinukai žiūrėdavo nuotraukas, plodavo ir patys būdavo nustebę, kad namų aplinkoje galima kai ką nuveikti. Toks darbas, manau, buvo kur kas geresnis, negu siųsti užduotį ir laukti, kol tėvai grąžins atliktą darbą. Vaikų santykis su mokytoju tokiu atveju blėsta.
Kaip jautėsi mokiniai, po karantino ir ilgų vasaros atostogų vėl grįžę į mokyklą? Kaip pavyksta juos sudominti mokymusi?
Mūsų mokiniams kiekvienas aplinkos pasikeitimas yra didelis iššūkis, o pertrauka buvo didelė. Rugsėjis buvo sudėtingas mėnuo, mūsų mokinukams reikėjo vėl priprasti prie mokyklos, ypač prie mokytojų. Klasėje, su kuria dirbu, yra vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimų, Dauno sindromą ir kitokių raidos sutrikimų. Stengiuosi mokinius sudominti praktinėmis užduotimis, praktinėmis situacijomis, kad vaikas pajustų, jog jos jam artimos. Jeigu skaičiuojame, tai skaičiuojame žaislus, produktus, kartais ir pinigus. Mano trečiokai turi kalbėjimo ir komunikavimo sunkumų, tad kalbamės apie kasdienius poreikius, skatiname vaikus išreikšti savo norus ar nenorą, o patys – priartėti prie vaikų per praktines situacijas, kasdienius įgūdžius.
Su savo pradinukais kiekvieną savaitę vykstu į kelionę už mokyklos ribų, tai irgi mokymosi procesas. Vaikai mokosi būti viešoje vietoje, pažinti ją, priprasti prie jos, suprasti, kad pasaulis yra daug platesnis negu mokykla. Taip atrandame naujų dalykų – gyvūnų, augalų, statinių. Mano mokiniai turi dovaną viską priimti labai nuoširdžiai arba atmesti taip pat nuoširdžiai. Dažniausiai naujos vietos jiems yra tiesiog atradimas. Šeimos, kuriose auga neįgalių vaikų, dažnai jaučiasi atskirtos nuo visuomenės, tėvai baiminasi su savo vaikais būti viešose vietose, ten, kur yra daug žmonių, manydami, kad tai nepriimtina. Aš noriu, kad ta baimė išblėstų. Mes su vaikais einame ne tik į parką, bet ir į kino teatrą, muziejų. Ten susitinkame su kitais mokiniais, su muziejaus darbuotojais, iš jų akių matau, kad jie nežino, kaip elgtis su mūsų vaikais, kad būgštauja dėl muziejaus eksponatų, kai juos apžiūrinėja tokių ypatingų vaikų grupė. Bet paskui pamatau, kad žmonės išmoksta priimti tikrovę, suprasti, kad visuomenė yra labai įvairi.
O kaip mokote etikos vyresniuosius mokinius? Kas etikos pamokose jums svarbiausia?
Dirbdamas su vyresniais mokiniais patiriu visai kitokių iššūkių: jie dažnai jaučia aplinkos nepasitikėjimą jų galimybėmis. Stengiuosi jiems paaiškinti, kad įvairių gebėjimų žmonės yra vienodai svarbūs mūsų visuomenei, kad jie yra dovana, o ne našta, kad nereikia slėptis nuo visuomenės, bet padėti jai priimti visus žmones. Per etiką dažniausiai kalbu apie mokinių svajones ir apie tai, kaip galima bandyti tas svajones įgyvendinti. Noriu padėti jiems išmokti reikšti savo norus, nes jų norų dažnai niekas neatsiklausia, visi iš anksto žino, kas jiems yra gerai, ir nepasitiki jų pasirinkimu. Nesvarbu, kad sakinį formuluodamas mokinys užtrunka ilgiau, stengiuosi sudaryti galimybes kalbėti apie save, išsakyti savo mintis. Paaugliai, turintys intelektinių sunkumų, tai žino, ir jiems sunku užmegzti santykį su kitais. Todėl mokomės įveikti šią kliūtį ir nebijoti svajoti.
Bet mokinių svajonės gali būti labai nerealios. Ar tai jūsų negąsdina?
Priešingai! Svajoti nerealiai yra labai sveika. Mes visi turime tokių svajonių. Aš svajoju skraidyti, nors žinau, kad tai neįmanoma, nes nesu paukštis. Bet svajonė mums gali nurodyti tam tikrą kelią. Vaikinukas mėgsta gaminti maistą ir svajoja būti virėju. Manau, kad su juo galima kalbėtis apie tai, kad iš pradžių vertėtų pabūti virėjo padėjėju ar išmokti plauti indus, ir tai jau būtų pradžia. Mūsų vaikams ir tai yra džiaugsmas. Turėjau mokinį, kuris svajojo būti virėju. Mokykla sudarė sąlygas jam padirbėti restorane „Pirmasis blynas“ – jis nebuvo virėjas, bet džiaugėsi, kad gali būti toje aplinkoje, apie kurią svajojo. Neslėpsiu, kartais man būna labai liūdna, kai girdžiu apie svajonę, norą ir nežinau, ką pasakyti. Viena mergaitė labai norėjo būti mokytoja. Nežinau, ar tai realus dalykas. Tačiau mes, mokytojai, turime padėti vaikams nors truputį įgyvendinti savo svajonę. Galiu pasidžiaugti, kad ta mergina ir dar keli mokiniai buvo pakviesti prižiūrėti mažesnius vaikus. Šie piešė ir vyresnieji su jais piešė. Svarbiausia, jie pajuto, kad jais pasitikima, kad jie gali būti mokytojų pagalbininkai. Visi turi kokių nors gebėjimų, tik mūsų požiūris dažnai atima pasitikėjimą savimi ir taip užblokuoja gebėjimus.
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.
