Aš savo dukrelės organus taippat padovanojau kauno klinikoja ,eiveniu 2 jai plyšo aneurizma galvelėj 12 m gruodžio 30 ,bet čia buvo juos sprendimas ,38 m jai buvo ,negaliu net rašyt , sakydavo jai man kas nutiktų ,padovanokit mano organus ,kad kiti gyventu .Labai skaudu apsispręst dar motinai ,paskui isivaizduoji kaip viskas vyksta ,rodė ir lektuvą kuris išvežė dukrelės širdį į vilniu ,per deviniolika minučiu buvo nuskraidinta širdelė .Baisus skausmas pirmus mėnesius taip norėjos išgirst dukrelės širdelės plakimą ,bet nežinau kodėl taip yra šitokem skausme esi ir paguodos neturi. Jai dabar atsukus laiką atgal nebeatiduočiau pjaustyt savo vaiko ,yra kaip yra ,ka dievas sukūrė ta ir tegul pasiima kiek žmogui skirta tiek ir gyvenkim.

Didelė laimė juodžiausioje nelaimėje... Galvoju apie skirtumą, kai miręs žmogus būna įprastai palaidojamas, ir kai jis iškeliauja į amžinybę, kaip donoras išgelbėjęs kito žmogaus gyvybę... arba net ne vieną... Kai artimieji žino, kad jiems brangaus žmogaus širdis lieka gyventi ir plaka toliau kitame žmoguje, kai mylimos akys ne užgęsta, o lieka šviesti toliau... Tai yra didžiulė, neišmatuojama paguoda skaudžiausią netektį patyrusiems mirusiojo artimiesiems... Jie gali didžiuotis ir juo, ir savimi. Gaila, kad įstatymai neleidžia pažinoti vieniems kitų- išgelbėtiesiems ir išgelbėjusiems. Kokia laiminga būtų mirusiojo mama, t.p. žmona (jeigu yra- tėtis ir broliai bei seserys), jei jos galėtų apkabinti, prisiglausti prie žmogaus ir girdėti, kaip jo krūtinėj plaka jų sūnaus ir vyro širdis...

Didžiausia pagarba yra MOTINAI. Ir vėl iš gyvenimo. Mano 22 metų sūnus pergyveno susipykęs su drauge. Atsitiko, taip, kaip atsitiko. Vieną naktį mirė ant mano rankų - širdies veiklos nepakankamumas. Buvusioji draugė, net nepasirodė laidotuvėse. Praėjo jau 15 metų, o motinai skausmas išliko. Todėl nesuprantu. Kodėl garbinama tik žmona... ir mažai kalbama apie motiną...

TAVO žmogus buvo išskirtinis, tegul jis ilsisi ramybėje. Tavo poelgis, taip pat, išskirtinis. Tikiu, kad yra pomirtinis gyvenimas ir kad Vilius, tavimi didžiuojasi. Audra, linkiu gyventi toliau, nors žinau, kad SAVO žmogaus nepamirši niekada, bet pasistenk, pasistenk dėl jo...Stiprybės

Skaičiau su tokiu susijaudinimu apie nepaprastus paprsto Žmogaus gyvenimą ir ir jo darbus...Ir patikėkit, kaip niekada, tarsi koks stebuklas, neužkliuvo nė viena klaida..Tai kame esmė?! DIDŽIUOJUOS šia Moterimi

Ponia , Loreta , kas jus tokia esate , kokias pareigas uzimate sitame laikrastyje , kad nurodinejate kur , kam ir kaip komentuoti ?! Yra straipsnis , kas kaip nori , tas ir komentuoja . Neisijauskite perdaug i virsininke !

Dieve, kokia stipri Moteris. Aš visada galvoju, ką aš daryčiau tokioje situacijoje. Kai mano dviems artimiesiems reikėjo organų... Arba būtų reikėję, jei nebūtų pavykusi operacija mažajai... Ir tėtis mirė nesulaukęs širdies donaro... Visada iki žemės lenkiuosi tiems, kurie tokie blaivūs. Tik blaiviai matantis žmogus gali priimti tokį sprendimą. Matantis, kad kūnas yra kūnas. Ir viskas. O žmogus yra žmogus.
Pagarba. Ir linkiu ramybės.

Mano bendradarbė staiga susirgo ir gydytojai, taip pat patvirtino, kad greitai mirs. Liepė atsisveikinti, sukvietė artimus gimines. Organų dar niekas neprašė. Ji viską girdėjo ir atgavusi sąmonę pasakojo, kad klausau ir galvoju, negaliu gi aš mirti, kokia nesąmonė, aš privalau gyventi. Praėjo jau gal 15 metų, o ji sveika ir gyva.... Taip, kad turbūt negalėčiau taip pasielgti iki paskutinio atodūsio, kaip sakoma.

Didziausia pagarba.

Mūsų moterys labai stiprios.Dažnai net stipresnės už vyrus.Pažiūrėkit,ar daug buvo"stipriosios lyties" komentarų...jie per daug "stiprūs"svetimom ašarom.
Išties kelintą kartą skaitau apie šią baisią nete
ktį,ir ašaros vis gniaužia gerklę...
Turbūt reikia patirti kažką baisaus savo gyvenime,kad pajustum ir kito skausmą.
Jei ir bus klaidų,snobai gal neteis už tai ir manęs.
Baisu,tačiau kas mūsų nenužudo,padaro dar stipresniais.