Pirmasis apie pilotės mirtį pranešė naujienų portalas 15min.lt. Jie rašė, kad pilotės brolis Lukas pranešė apie sesers mirtį.
Po šios skaudžios žinios naujienų portalas tv3.lt dalijasi paskutiniuoju portale paskelbtu interviu su jaunąja pilote. Jis pirmą kartą buvo išpublikuotas naujienų portale „JP“, tuomet Ievai buvo 29-eri.
Ant žemės – menas, ore – laisvė
Nors Ieva gyveno Kaune, susitarti dėl „gyvo“ interviu nebuvo sunku. Vakare Ieva rašė: „Rytoj ryte planuoju atskristi į Panevėžį. Ar jums tinka?“ – tada klausė Ieva. Atrašiau: „Taip. Žinoma“. Tą rytą apie 9 valandą Ieva pakilo iš S. Dariaus ir S. Girėno (Aleksoto) aerodromo, o po pusvalandžio jau leidosi Panevėžyje – Stetiškių aerodrome.
„Šiandien oras reto gerumo. Skrisdama daug gerų emocijų patyriau, o aerodromas čia nuostabus, – tik iš orlaivio išlipusi šypsojosi Ieva. – Būtinai ir jus paskraidinsiu, suprasite apie ką kalbu“, – pridūrė pilotė.
Keliavome į aerodrome esančią pavėsinę. Ten prisėdome. O aš nerimavau, bijojau skristi. Mano nerimą tąkart pastebėjo ir Ieva.
„Jeigu jaučiate virpuliuką, tai tik dėl nežinomybės. Pradžioje ir man taip buvo, kol įgijau patirties ir praktikos. Dabar, net jei ir būna stresinių situacijų, mano organizmas reaguoja ramiai, nors šiaip esu labai emocionali.
Opera (aut. Ieva Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė operinį dainavimą) ir menas – tai irgi mano arkliukai. Čia reikia emocijų, jausmo ir sielą apnuoginti. Tai kai skrendu – protas šaltas, kai dainuoju – širdis karšta. Tai lyg nesuderinimai dalykai, bet kartu tarpusavyje jie labai puikiai dera.“
Sėdi ir skrendi
Tada vis dar bandžiau išvengti aukščio, todėl Ievai uždaviau pačius įvairiausius klausimus, o ji mielai į juos atsakė.
„Jeigu skrydis iš Kauno į Panevėžį trunka vos 30 minučių, tai gal skristi lėktuvu pigiau nei važiuoti automobiliu?“ – tada paklausiau jos.
„Yra tekę iš Kauno į Panevėžį važiuoti taksi. Sumokėjau 75 eurus. Žiūrėkim taip – jeigu lėktuvo nenuomojam, skrendam kaip su savo, tai jau viską įskaičiavus kelionė kainuotų 33 eurus“, – sakė Ieva.
Ir paprastai paaiškino: „Į orlaivį pilamas 95-as benzinas. Skaičiuokime, kad 240 kilometrų šis lėktuvėlis sunaudoja apie 20 litrų degalų. Tai reiškia, kad iki Nidos galime nuskristi per valandą ir reikės 20 litrų. Su automobiliu kainuotų galbūt kiek daugiau, o ir pati kelionė truktų apie 3 valandas.
Suprantama, yra daug įvairių niuansų, bet aš lyginu standartinį ultra lengvąjį orlaivį su standartiniu automobiliu. Belieka tik pasakyti – sėdi ir skrendi“, – šypsojosi Ieva ir žvilgtelėjo į lėktuvą, akimis rodydama, kad jau greitai judėsime link orlaivio.
Nieko nėra neįmanomo
Aš vėl bandžiau ją užkalbinti, tikėdamasi, kad pamirš šį pasiūlymą: „Ieva, ar prieš skrydį tu pati patikrini lėktuvą?“
„Tikrai taip. Prieš bet kurį skrydį pati apžiūriu lėktuvą. Čia dviračio neišrasi, tai nėra taip sudėtinga, kaip atrodo iš šono. Kažkodėl visiems, kas nesusidūrę su aviacija, atrodo, kad tai visų pirma labai brangu ir neįmanoma, kad bet koks žmogus to negali. Bet sakau – tikrai gali, nes yra labai daug mokyklų, o Lietuvoje – apie 20 aerodromų.
Įsivaizduokime, kad ir čia pakylame ir jau aplink – Šiaulių, Barysių, Kupiškio ir kiti aerodromai. Norim į Palangą – skrendam, norim į Druskininkus – pirmyn. Viskas atrodo kosmiška, nerealu, brangu, per daug sudėtinga tik tol, kol nepradedi to daryti“, – sakė Ieva.
Tada ji atsistojo, nusišypsojo ir dar kartą pasitikslino: „Tai gal jau skrendam?“ Bijojau, bet supratau, kad tokios progos negaliu praleisti.
Nuo žemės iki dangaus
Po Ievos instruktažo įlipau į orlaivį. Lėtai kėliau vieną koją, tada kitą ir stačiau tiksliai, kur buvo griežtai pasakyta. Atsisėdau. Patogiai įsitaisiau orlaivio kėdėje ir laukiu Ievos. Įlipusi pilotė paprašė užsisegti saugos diržus ir padavė ausines su mikrofonu. Pasitikrinome, ar vieną kitą girdime, ir Ieva užvedė variklį.
Atrodė, lyg ir esu pasiruošusi pamatyti gniaužiantį kvapą vaizdą, bet vis tiek baisu. Prisimenu Ievos pasakytus žodžius, kad baimė kyla dėl nežinomybės. Lengvai įkvėpiau dar žemės orą, o įtampą galiausiai nuėmė tik Ievos šypsena ir ypatingai ramus jos balsas.
„Svarbiausia – atsipalaiduoti. Neleisk stresui ir įtampai apriboti malonumo. Įsivaizduok, kad sėdi automobilyje, o aš viskuo pasirūpinsiu. Viskas tikrai bus gerai. Turime unikalią galimybę kartu pakilti virš miesto. Mėgaukimės šia akimirka.“
Ir netikėtai garsiai sušuko: „Nuo sraigto!“
Pradėjome lėtai važiuoti žole, apsukome ratą, Ieva Panevėžio radiocentrui pranešė: „Nuo angaro riedu į parengiamąjį, takas 20.“
Pilotė per ausines paleido vieną mėgstamiausių savo albumų ir skambant romantiškai muzikai mes kilome į dangų. Mačiau Panevėžio panoramą – vis labiau atsiveriančią Senvagę, Laisvės aikštę, „Ekrano“ marias, miesto bažnyčias, pastatus, gatves, takelius, žaliuojančius parkus. Mačiau tolstančią žemę ir vis labiau tada susiliejome su vėju.
Po kojomis iš lėto keitėsi miesto stogai, širdis virpėjo, tik jau ne iš baimės, o dėl užplūdusių emocijų. Nerimą ir baimę pakeitė ramybė ir atsipalaidavimas, o širdį draskantis jaudulys virš žemės tapo vienu geriausiu mano gyvenimo nuotykiu.
Nors skrydžio metu visą laiką bendravome su Ieva, nusileidus ant žemės ji dar kartą rūpestingai paklausė, kaip jaučiuosi. Tą akimirką turėjau tik vieną atsakymą – ant žemės stabilu, bet danguje jausti laisvę buvo tiesiog dangiška.
Užaugo aerodrome
Netrukus su Ieva sėdome ant aerodromo pievos, kur pilotė papasakojo apie savo pasirinkimą skraidyti.
Iš tiesų Liekių šeimoje skraido jau trečioji karta. Ieva ir jos brolis Lukas yra jauniausios skraidančios Liekių kartos atstovai. Luko ir Ievos senelis Alfonsas Liekis buvo skraidyklių pilotas ir konstruktorius.
Šis žmogus yra palikęs ryškų pėdsaką Lietuvos mažosios aviacijos istorijoje ir žinomas savo laimėjimais. Savo aviacinį užsidegimą Alfonsas perdavė ir sūnui Daliui, kuris 2004 metais įkūrė pilotų klubą, tėvo atminimui pavadindamas jį „Alfa“. Tad Ieva didelę vaikystės dalį praleido aerodrome, matydama, kaip skraido jos tėvelis Dalius, vėliau ir brolis.
Kai sukako septyniolika, kilti į dangų nusprendė ir ji. Sulaukusi šeimos palaikymo Ieva pradėjo lankyti pamokas, o joms įpusėjus suprato, kad skraidymas yra tai, ko niekada nepaleis. 2012 metais išsilaikė ultra lengvojo orlaivio piloto licenciją, o 2015 metais– PPL (Private Pilot License).
Tai licencija, su kuria pilotė gali skraidinti daugiau nei du keleivius. Ievos gyvenime aviacija užima pagrindinę vietą – šiuo metu ji yra ir pilotė, ir instruktorė.
Tai – tavo skrydis
Pasak Ievos, tiems, kas domisi pilotavimu arba jau mokosi, lėktuvai suteikia puikią galimybę patobulinti savo įgūdžius arba įgyti naujų.
„Visada sakau, kad mokantis naujų dalykų– visapusiškai lavėjame. O skraidymas lavina ne tik koordinaciją, koncentraciją, atmintį, komunikavimo įgūdžius, bet net ir streso valdymą.
Taigi, jei esate pasiruošę pakelti savo skraidymo patirtį į kitą lygį arba tiesiog smalsu mažosios aviacijos pasaulis – išdrįskite ir patirkite“, – tąkart kalbėjo Ieva.
Stovėdama ant Stetiškių aerodromo žemės, pilotė tąkart neatmetė galimybės, kad ir čia galbūt galėtų būti puiki vieta vaikams rengti mokymo stovyklas, galbūt pažintines ekskursijas, kad žmonės laisvai galėtų pamatyti ir susipažinti su aviacija, o gal gauti dovanų – skrydį.
Autorė: Dovilė Barvičiūtė
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Tokia jauna aišku norisi žinoti.
Nereikia smulkmenų parašai dėl ligos ar savižudybė ar auto įvykis.
Normalūs žmonės nori žinoti.
