Kaip socialiniame tinkle „Facebook“ skelbė LSMU Kauno ligoninė, gražią sukaktį pora paminėjo ligoninėje. Būtent čia, į Geriatrijos dienos stacionarą, sutuoktiniai atvyksta pasistiprinti ne vienerius metus.
Ypatingą progą paminėjo ligoninėje
Ligoninėje praėjusią savaitę deimantines vestuves su personalu paminėję Irena Zofija ir Vidas šiai progai dailiai pasipuošė, sulaukė dovanų, sveikinimų ir palinkėjimų, ir savo istorija pasidalijo su ligoninės specialistais.
Jų meilės istorija primena tokią, kurią išvystame romantiniuose filmuose, o sutuoktinių raktas į ilgametę santuoką, kaip patys sako, yra atlaidumas.
„60 metų drauge: gražią sukaktį pora paminėjo ligoninėje.
Šią savaitę Geriatrijos dienos stacionare neeilinis įvykis – šventėme deimantines Irenos Zofijos ir Vido Sukackų vestuves! Pora jau ne pirmus metus atvyksta pastiprinti sveikatos pas mūsų geriatrus, o šįkart tą darė ruošdamiesi ypatingai progai – 60-osioms vestuvių metinėms.
„Jis yra labai rūpestingas, visada manimi rūpinosi“ – geriausią savo vyro savybę mikliai įvardija Irena. O Vidas, meiliai žvelgdamas į žmoną, juokauja, kad Irenos geriau neklausti apie pažinties istoriją, nes ji itin iškalbinga, tad pasakojimas užtruks ilgai.
Ir visgi – paklausėme!
Aiškėja, kad Irena ir Vidas susipažino kelionėje: abu vyko autobusu iš Kauno, tik vienas į Kėdainius, kitas – į Panevėžį.
„Buvau slaugos studentė, važiavau pas tėvelius namo. Vidutis tąkart autobuse mane užkalbino ir turbūt iškart kritau jam į akį, o aš dar kurį laiką svarsčiau, ar tikrai čia tas vienintelis. Galiausiai po dviejų mėnesių nuėjome į pasimatymą ir supratau, kad jis labai protingas, pats protingiausias iš visų mano sutiktų kavalierių. Ir turėjo raudoną motociklą, kuris man irgi labai patiko. Net vairuot buvau išmokus!“, – prisimena Irena pažintį su būsimu vyru profesoriumi habil. dr. V. Sukacku.
O savo ilgalaikių santykių paslaptimi sutuoktiniai įvardija atlaidumą. „Nėra namų be dūmų. Ir mes kartais pasipykdavom, pavyzdžiui, nesutardavom dėl politikos ar dėl vaikų auklėjimo. Bet neleisdavome, kad tie pykčiai taptų rimti ir užsitęstų. Apie skyrybas nė minties nebuvo, juk mes susituokę bažnyčioje – mus slapta sutuokė a. a. Tėvas Stanislovas Paberžėje“, – pasakoja Irena.
Užauginę du sūnus, keturių anūkų seneliai Irena ir Vidas sako, kad jų mėgstamiausias bendras laisvalaikis visada būdavo kelionės. Ir iki šiol jie stengiasi gimtadienių ar kitų švenčių proga kur nors išvykti su vaikų šeimomis.
„Irena ir Vidutis – šauni pora, visada gera su jais susitikti, pabendrauti. Kai lankėsi pas mus pavasarį išsikalbėjome, kad artėja jų 60-ties metų santuokos sukaktis ir norėtų pastiprinti savo sveikatą prieš šią ypatingą šventę. Na, o mes nepraleidžiame progos sukurti savo pacientams teigiamų emocijų, nes tai juk – gydymo dalis“, – šypsosi skyriaus vadovė gydytoja geriatrė Jurgita Knašienė.
Tad sukaktuvininkams sutikus, personalas ėmė organizuoti jiems mažą šventę: kas rūtų atnešė, kas vainikėlį supynė, kas desertą paruošė, kas Mendelsono „Vestuvių maršo“ įrašą leido. Išaušus tai dienai, jaunieji, kaip ir dera, pasipuošę ir pasitempę buvo atlydėti į salę, kurioje jų jau laukė kiti stacionaro pacientai ir personalas.
Deimantinę porą sveikino anksčiau juos gydžiusi Geriatrijos klinikos vadovė prof. dr. Jūratė Macijauskienė, dabartinė jų gydytoja J. Knašienė, ligoninės dvasinė asistentė sesuo Pranciška.
Irena sakė, kad abu su vyru yra sujaudinti parodyta pagarba ir dėkojo personalui už čia dalijamą meilę bei gerumą vyresniems žmonėms. J. Knašienei – už atsidavimą darbui visa siela ir už tai, kad „ji viską pastebi, pajaučia ir užjaučia“.
Sveikiname sukaktuvininkus ir linkime sveikatos!“ – penktadienį išskirtine istorija dalijosi LSMU Kauno ligoninė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Ir viltys, ir atodūsiai,
Ir pabučiavimai,
Ir užslėpta rauda,
Ir tylios džiaugsmo naktys.
Pasaulis bus.
Poezija ir muzika. Ir vėjas,
Kuris, virš mano stalo sušlamėjęs,
Manęs ieškos ir neberas..."
tiktai šilkas
tartum dvelksmas tavo lūpų mūsų rytą
lengvas lengvas švelniai slystantis į smilgas
nuo suklaupusių ant kelių viens prieš kitą
tai tik šilkas mano rankų tau į plaukus
skaidrios gijos mus apkritę lyg šventuosius
kas išsaugos džiaugsme mano kas išsaugos
mus tokius gražius kai atsistosim ***
/Donaldas Kajokas/