Tomas Ereminas (49) kvapą gniaužiančius triukus atlieka jau daugiau nei 20 metų, o jo filmografijoje puikuojasi tokie projektai, kaip „Sostų karai“, „Stranger things“, „Ekstraordinarių džentelmenų lyga“, „Narnijos kronikos: princas Kaspijanas“, „Toras: Tamsos pasaulis“ ir dar daugybė kitų.
O viskas prasidėjo paprastai. Kadangi Tomas buvo aktyvus vaikas, tėvai nusprendė, kad jam reikia sportuoti. Pirmuoju išbandytu sportu tapo plaukimas.
„Pirmas mano sportas buvo plaukimas. Gan ilgai plaukiau profesionaliai, mane įtraukdavo į jaunimo rinktines, bet gal būdamas 14 metų mečiau plaukimą. Kai visą laiką sportuoji, esi nieko nebandęs – nei išgerti, nei parūkyti, todėl natūralu, kad toks vaikas metasi į gatvę“, – pasakoti pradeda jis.
Viską pakeitė vienos muštynės
Metęs plaukimą Tomas susidraugavo su prasta kompanija. Jis pats visuomet domėjosi kovos menais, tad nebuvo netikėta, kad sulaukęs 16 metų nusprendė savo kailiu išmėginti karatė. Tačiau ir šis etapas truko kelis metus.
„Prie to, kad mečiau karatė prisidėjo ir traumos, ir bloga kompanija. Įvyko muštynės gatvėje. Buvo Dievo pirštas, kad įvyko tokios muštynės, už kurias galėjome būti nuteisti. Tada mečiau sportą. Aišku prisidėjo ne tik tai, bet ir traumos“, – sako jis.
Sporto Tomo gyvenime nebuvo kelis metus, kuomet, kaip sako vyras, jis šlaistėsi po gatves. Viską pakeitė vienas susitikimas.
„Dar sportuodamas turėjau vaikų grupę, kurią mokiau karatė. Po kelių metų sutikau tėvus, jie papasakojo, kad veda vaikus į kitą sporto salę, tačiau norėtų, kad aš juos treniruočiau. Pabandžiau ir užsikabinau. Pradėjau ne tik vaikus treniruoti, bet ir pats labai intensyviai treniravausi, bet šįkart tiesiog dėl savęs“, – pasakoja.
Atsidūrė tinkamoje vietoje
Treniravimo etapas truko 3 metus, nes jį pakeitė kaskadininko darbas. Vieną dieną Tomas sulaukė prašymo atvesti kelis savo mokinius, kurie norėtų sudalyvauti atrankoje ir tapti „Naujųjų Robino Hudo nuotykių“ kaskadininkais.
„Jiems reikėjo žmonių, kurie mokėtų kovoti, muštis su pagaliu, darytų akrobatika. Taip gavosi, kad paprašė ir manęs, kad atvesčiau kelis savo studentus į atrankas filmavimams. Aš stovėjau šone, tad vienas iš organizatorių paklausė, ko tas ilgas kampe stovi ir nieko nedaro. Jam pasakė, kad aš tiesiog treneris ir nenoriu dalyvauti atrankoje. Aš buvau toks mandras, nes aš gi sportininkas, o ne kaskadininkas.
Jau beveik pačioje pabaigoje atėjo vienas vaikinas pavėlavęs į atranką ir jam neliko su kuo parodyti demonstracinę kovą. Manęs paprašė, kad padėčiau jam. Mes parengėme kovą, pasirodėme. Organizatorius rodė į mane ir sakė, kad nors ir esu aukštas, bet muštis moku. Pasakė, kad labai tikčiau dubleriu Mažajam Džonui. Vienas Mažojo Džono dubleris jau buvo, tačiau jis mokėjo joti arkliu, be ne muštis, todėl reikėjo dar vieno. Mane kvietė ir iš pradžių atsisakiau, bet galiausiai vieną kartą nuėjau, antrą – taip ir pradėjau“, – karjeros pradžią prisimena jis.
Tomas sako, kad jį sužavėjo ne tik darbas, tačiau ir žmonės buvo kitokie, nei tie, su kuriais buvo pratęs leisti laiką.
„Mano aplinkoje buvo mušeikos, o čia visi buvo vieningi kaip šeima. Mane sužavėjo ir tai, ir pats darbas, kai pamačiau, kaip viskas vyksta. Mane kaip liūnas įtraukė ir taip jau 20 metų“, – šypsosi jis.
Adrenalinas – kasdienis darbo vaisius
Kaskadininko darbas iš pirmo žvilgsnio atrodo labai pavojingas, kupinas ekstremalių situacijų. Visgi Tomas juokiasi, kad šiais laikais pavojingiau yra išeiti į gatvę, nes jis, kaip kaskadininkas, žino ir moka atlikti savo darbą.
„Aš savo darbo pavojingu nepavadinčiau. Jeigu turi galvą ant pečių, žinai, kaip viską padaryti ir neleki galvą pametęs, tai nėra pavojingiau nei sėdėti ir gerti arbatą. Aišku, visko gali būti, kai kažko nepagalvoji ar nepadarai.
Yra tikrai daug kaskadininkų, kurie yra labai smarkiai susižaloję. Mes turime net paramos grupę tokiems kaskadininkams, kurie sėdi neįgaliųjų vežimėliuose. Čia tiek apie tamsiąją to pusę. O šiaip nėra pavojingiau nei į gatvę išeiti“, – šypsosi.
Vyras savo darbo neapibūdintų net kaip sunkaus, nes kai darbas yra mėgstamas ir tampa gyvenimo būdu, kaip jis gali būti sunkus? Kaskadininkai turi būti ne tik fiziškai stiprūs, mokėti atlikti triukus, tačiau ir prieš kamerą likti nepastebėtais.
„Kažkas yra pavadinęs kaskadininkus tamsiaisiais kardinolais, nes neva jie atlieka pagrindinį darbą, tačiau šlovė atitenka pagrindiniams aktoriams. Mano darbas yra toks ir aš jeigu turiu likti nepastebėtas, aš turiu taip padaryti.
Aišku, pirmiausiai yra grimas, kostiumai, turi būti panaši kūno struktūra, jeigu esi konkretaus aktoriaus dubleris. Prireikia išmokti ir kaip aktorius juda, mušasi. Visada turi stengtis „bėgti“ nuo kameros, niekada pilnai į ją neatsisukti, nes kadras su tavo veidu jau yra bevertis. Aišku, šiais laikais galima panaudoti ir vizualinius efektus, kai priklijuojamas kitas veidas. Technologijos tobulėja, tai kino magija ir auga“, – pasakoja jis.
Skrydis ant lėktuvo sparno
Visgi vienas iš sudėtingiausių Tomo atliktų triukų įvyko ne kino filmavimo aikštelėje, o pasaulio kaskadininkų čempionate, Rusijoje. Tuomet vyras nuo lėktuvo sparno perlipo į sraigtasparnį, o visą tai padarė 2 kilometrų aukštyje. Tačiau tai dar nebuvo sudėtingiausia dalis.
„Sunkumas buvo tame, kad aš per aukštas, jog pakilčiau viduje ir iššliaužčiau ant sparno, todėl aš kilau jau gulėdamas ant lėktuvo sparno. Tai buvo iššūkis visai komandai. Mes neturėjome laiko pasiruošti, nes mes atvykome vakare, negavome sraigtasparnio, tai negalėjome išbandyti. Tik pakilome su lėktuvu pažiūrėti, koks oro gūsis bus tame 2 kilometrų aukštyje.
Galvojome visą naktį, kaip tai saugiai padaryti ir ar išvis daryti. Parašiutą turėjau, bet vėliau sužinojau, kad jis buvo užblokuotas. Taip buvo todėl, kad jeigu netyčia išskleisčiau parašiutą gulėdamas ant lėktuvo sparno, nukristų visas lėktuvas. Kabinoje stovėjo du žmonės, kurie buvo pasiruošę šokti paskui mane, jeigu nukrisčiau, ir atrakinti mano parašiutą. Tokie buvo gandai, tai nežinau, kiek tiesos yra. Gerai, kad neprireikė to patikrinti“, – dabar su šypsena pasakoja vyras.
Tomas juokiasi, kad finansai ir traumos – temos, kuriomis jis niekada nekalba, tačiau priduria, kad tikriausiai nėra nė vieno kaskadininko, kuris per visą savo darbo istoriją nebūtų patyręs nė menkiausios traumos. Vyras džiaugiasi, kad iki šiol pavyko išvengti rimtesnių traumų, kurios patrauktų jį iš darbo mėnesiui ar ilgiau.
Holivudas nesužavėjo
Lūžis Tomo karjeroje įvyko po kvietimo filmuotis filmuotis „Ekstraordinarių džentelmenų lygoje“. Visa lietuvių kaskadininkų komanda nuvyko filmuotis į Prahą, kur susitiko ir su aktoriumi Šonu Koneriu, o po šio susitikimo atsirado ir daugiau didelių projektų, į kuriuos buvo pradėta kviesti lietuvių komanda.
„Dideli projektai pradėjo kviesti mane gal prieš 10 metų. Vienas iš didesnių projektų buvo filmas, kurį filmavo Maroke, „Dangaus karalystė“. Mes ten susipažinome su kitų šalių koordinatoriais, jie mane pastebėjo ir ėmė kviesti į anglų-amerikiečių projektus“, – pasakoja jis.
Tomas pamatė daugybę pasaulio filmuodamasis įvairiausiuose projektuose: „Jeigu sakyčiau, kad apvažinėjau visą pasaulį, meluočiau. Jeigu sakyčiau, kad pusė, tikriausiai irgi meluočiau. Esu apvažinėjęs visą Europą, Aziją, Ameriką, Rusiją. Per 20 metų pamačiau daug pasaulio savo profesijos dėka“, – pasakoja vyras.
Visgi Holivudą Tomas pamatė ganėtinai anksti, tačiau juo nesusižavėjo. Pasak jo, nors buvo ir galimybės siekti karjeros, tačiau vietiniai žmonės nesužavėjo.
„Pirmą kartą į Holivudą nuvažiavau po serialo „Naujieji Robino Hudo nuotykiai“. Kelis serialo sezonus dubliavau Mažąjį Džoną, o vėliau pasikeitė pagrindinis aktorius ir tapau jo dubleriu. Su juo labai susidraugavome. Viskam pasibaigus norėjau nuvažiuoti pasižiūrėti, kaip viskas atrodo iš arti, Holivude.
Man atvažiavus ketvirtą dieną įvyko daugelio į Ameriką atvykusių žmonių svajonė – man pasiūlė darbą, bet automobilių plovykloje. Savaitę ploviau automobilius pas vokietį, kuris buvo mano dubliuoto aktoriaus labai geras draugas. Atvažiavęs sakiau, kad noriu kažką veikti, norėjau ir keliauti, pamatyti daug ką, o to padaryti būtų neleidęs kaskadininko darbas.
Po kelių mėnesių gavau pasiūlymą nusifilmuoti vieno filmo anonse, sutikau. Visą tą laiką daugiau bendravau su žmonėmis nei dirbau. Po to supratau, kad Amerika ne man. Aš turbūt užkietėjęs lietuvis. Su Amerika viskas yra gerai, galima ten dirbti, greitai pasidaryti karjerą, bet manęs neužkabino tie žmonės“, – šypsosi jis.
Asmeninis Nikolo Keidžo dubleris
Prieš 5 metus Tomas atsitiktinai tapo Nikolo Keidžo dubleriu. Kodėl atsitiktinai? Tomas buvo nuvykęs kaip kaskadininkų koordinatoriaus asistentas. Su filmo kaskadininkų koordinatoriumi jis ieškojo tobulo dublerio Nikolui Keidžui, tačiau jo surasti niekaip nepavyko.
„Mes su koordinatoriumi susėdome ir ėmėme ieškoti tokio, kuris galėtų muštis, važiuotų keturračiu motociklu, vairuotų automobilį ir galėtų padaryti aukštuminį kritimą. Nikolas Keidžas yra ganėtinai aukštas. Mes pradėjome ieškoti ir vis nepavyko rasti. Koordinatorius pažiūrėjo į mane ir paklausė, ar aš sutikčiau, nes aš atitinku aprašymą. Sutikau. Reikėjo nueiti į salę „pasipumpuoti“, nes jo rankos didesnės buvo“, – juokiasi Tomas.
Šiame filme Tomo laukė ir kritimas iš maždaug trečio daugiabučio aukšto. Nors tai gali skambėti gąsdinančiai, vyras sako, kad svarbiausia žinoti, kaip teisingai kristi, nes kito pasiruošimo būdo paprasčiausiai nėra.
„Darant aukštuminius kritimus nereikia kažkokios fizikos, reikia žinoti akrobatikos taisykles. Krentant iš aukštai svarbiausia kristi ant nugaros. Tai yra labai svarbu, krentant kitaip galima labai smarkiai susilaužyti kaulus. Yra ne vienas kaskadininkas, kuris darydamas kritimą iš aukštai, žuvo. Pavyzdžiui, nukritus ant pilvo pasikeičia svorio centras ir gali lūžti stuburas. Šitas kritimas tikrai nebuvo aukščiausias. Esu šokęs nuo 17-18 metrų aukščio bokštų, filme „Dangaus karalystė“, – nurodo jis.
Svarbiausia – būti geru žmogumi
Sklando įvairiausios kalbos apie griežtas sutartis filmavimo aikštelėje, kurios apsaugo kūrėjus, nuo priešlaikinių filmų detalių nutekinimo. Visgi, Tomas sako, kad viskas nėra taip griežta, kaip galima įsivaizduoti. Pagrindinė taisyklė – neplatinti nieko socialiniuose tinkluose.
„Mes negalime fotografuoti filmavimo aikštelėse, platinti nuotraukų socialiniuose tinkluose, kol neišeina filmas. „Sostų karuose“ buvo labai griežtai – turėjome spalvotas korteles, kurios rodė, ar galime fotografuoti aikštelėje, ar ne. Tai ypač svarbu filmuose, kur yra kažkokie specialūs kostiumai, matyt, kad jų nenukopijuotų. Aišku, galima nusifotografuoti su aktoriumi, čia nieko baisaus, bet reikia suprasti, kad niekur tos nuotraukos negalėsite platinti, kol nepasirodys filmas“, – pasakoja jis.
Kaskadininkas sako, kad jam nebuvo baisu pradėti dirbti su garsiomis žvaigždėmis, nes kad ir koks garsus vardas bebūtų, svarbiausia, kad jis būtų geru žmogumi.
„Aš neskirstau žmonių pagal jų profesijas. Prezidentas ir šlavėjas man bus vienodi žmonės, jeigu jie bus geri. Jeigu blogas žmogus, jis ir bus blogas žmogus. Su geru žmogumi visada bus malonu bendrauti. Taip ir su žvaigždėmis“, – šypsosi.
Visgi Tomas išduoda, kad apie Nikolą Keidžą buvo girdėjęs, kad su juo dirbti nėra labai malonu, nes neva jis labai arogantiškas.
„Visi sakydavo, kad jis atėjęs į aikštelę nepasisveikina. Visų pirma, jis juk yra mega žvaigždė. Visų antra, jis tikrai neblogas aktorius, kuris man filmavimo aikštelėje paliko įspūdį. Be to, aikštelėje yra apie šimtą žmonių ir su visais nepasisveikinsi.
Jis ir mažai trinasi filmavimo aikštelėje. Dažniausiai jis sėdi savo treileryje ir ruošiasi vaidmeniui. Į aikštelę jis ateina jau pasiruošęs vaidinti. Aš jo nekalbindavau. Dienos pabaigoje išeidamas visada padėkodavo man už dieną ir atsisveikindavo.
Projekto pabaigoje jis išvažinėjo iš filmavimo aikštelės, kai aš ėjau į savo treileriuką. Pamatęs mane sustojo ir pasakė savo apsauginiui, kad mus nufotografuotų. Aišku, aš pats daviau savo telefoną. Tikriausiai daug kas girdėjo, kad jis narkomanas, pragėręs pinigus ir panašiai, bet čia jo reikalas. Darbą jis atliko gerai, o aš ir bendraujant to arogantiškumo nepastebėjau“, – pasakoja Tomas.
Nors kaskadininkas puikiai sutarė su Nikolu Keidžu, perprato jo judesius, vaidybą, tačiau nenorėtų būti nuolatiniu jo dubleriu.
„Aš labiausiai norėčiau dubliuoti įvairias žvaigždes. Nenorėčiau būti vienos žvaigždės dubleriu. Kai vieną aktorių perkandi, išmoksti kopijuoti jo eiseną, tai belieka tik sėdėti ir laukti triukų, o man patinka stebėti, mokytis“, – sako garsiausias Lietuvos kaskadininkas.
