Prieš 15 metų įsigiję sklypą Skuodo rajone, Baltrimų kaime, seserų tėvai ėmėsi ūkininkystės. Pasak jaunųjų ūkininkių, kurį laiką ūkyje darbavosi samdomi darbuotojai, tačiau dabar tai – tik šeimos verslas.
Įdomu tai, kad viena seserų baigusi konditeriją, kita – higienos kosmetologiją, tad abi dabar juokiasi, kad nei viena nedirba pagal profesiją. Kyla klausimas, kodėl? Tačiau seserų atsakymas labai paprastas: „Nes be ūkio mes nemokame gyventi (juokiasi).“
Šiuo metu šeimos ūkyje – 45 melžiamos karvės. Gintarė pasakoja, kad šeima yra išsikėlusi tikslą – padidinti melžiamų karvių kiekį bent jau iki 100. Nors daugumai žmonių tokia veikla gali atrodyti kaip itin sunkus darbas, tačiau seserys šypsosi – ūkyje yra linksma.
„Nereikia net ir sporto klubo, kadangi prisisportuoti galima begaudant kokį veršiuką ar pasileidus iš aptvaro telyčias. Žinoma, darbo į valias, tad tik imk ir dirbk. Beje, ūkyje nėra vien karvės ir veršiukai. Be jų dar turime du arklius, putpeles ir vištas, paukštukus, kuriuos pačios periname inkubatoriuje“, – sako Gintarė.
Apie darbus ūkyje seserys pasakoja su šypsena veide. Pasiteiravus, ar netrūksta pagalbos, pašnekovės tikina, kad ūkyje viską gali pasidaryti pačios, neskaitant technikos remonto.
„Dauguma klausdami juokauja, ar apskritai yra darbų, kurių mes nesugebame. Atsakome, kad ne, turbūt nėra“, – šypsosi.
Nors pagalba ir nėra būtina, visgi, paskui mamas į ūkį kartu pėdina ir mažosios atžalos. Nors darbų, kuriuos galėtų nuveikti, nėra daug, tačiau jų pačių noras – didesnis už ūgį. Štai Gabrielės 3-ejų, 5-erių ir 7-erių vaikučiai bei Gintarės 3-ejų dukrelė kone visas vasaras leidžia su mamomis kartu fermoje bei laukuose.
„Kaip ir mes nuo mažens su tėvais kartu eidavome į ūkį, taip dabar iš paskos bėga ir mūsų mažyliai. Aišku, be išdaigų, tokių kaip įrankių išnešiojimas po visą teritoriją ar miltų išbarstymas angare, neapsieiname.
Visgi, galime pasidžiaugti, kad turime labai gerą savo tėtį, kuris bet kuriuo metu pakviestas iš darbų mielai prižiūri visus keturis anūkus, kol išvežiojame klientams užsakytus pieno produktus.
Sūrių karalystė
Šį pavasarį kilęs skandalas dėl nukritusių pieno supirkimo kainų palietė ir jaunąsias ūkininkes. Seserys pasakoja, kad nukritus supirkimo kainoms iki žemiausio taško jos nebegalėjo tylėti:
„Per Skuodo ir Kretingos rajoną buvome pirmosios išdrįsusios nebeduoti į pieninę pieno ir vežėme jį žmonėms į Skuodą, Mažeikius, Salantus. Tačiau tai tęstis ilgai negalėjo, kadangi kiekvieną dieną vežti apie 800 litrus pieno yra ką veikti.“
Ieškodamos alternatyvos, kur gali išnaudoti didelius pieno kiekius, seserys ėmėsi daryti sūrius. Iš pradžių tokia veikla, pasak seserų, buvo žaidimas su sūrmaišiais ir sūrspaudžiais.
„Vėliau nieko pradėjome nebespėti. Paragavę sūrių žmonės jų norėjo vis daugiau ir daugiau, kol galiausiai nebetilpome su tais sūriais namuose. Taip netrukus vyrai buvo įdarbinti suremontuoti ūkyje pagalbines patalpas.
Pasirūpinę patalpa, kurioje galėsime gaminti ir laikyti sūrius, įsigijome būtiniausius įrankius ir kreipėmės į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, kad norime tokia veikla verstis legaliai. Atvažiavus tarnybai ir atlikus patikrą gavome leidimą dirbti bei pardavinėti savų karvių pieno produkciją“, – džiaugiasi pasakodamos.
Iš pradžių Gabrielė ir Gintarė gamino dviejų rūšių sūrius bei grietinę, tačiau dabar abi džiaugiasi galėdamos pasiūlyti platesnį asortimentą – šešių rūšių sūrius, grietinę, sviestą ir iš varškės gamintą česnakinę užtepėlę.
„Juokiamės, kad augame, o mūsų patalpėlė sparčiai tampa per ankšta, nes reikia ir šaldytuvo. Kol kas darbuojamės rankiniu būdu, neturime pramoninių pagalbininkų, tačiau tikimės, kad su laiku jų tikrai bus“, – sako Gabrielė.
Be to, seserys prisimena ir įžvalgas, kuriomis dalinosi aplinkiniai, sužinoję apie naują merginų veiklą: „Vis klausdavo, kur mes iš tokio kaimuko į visišką užkampį keliaujame. Tačiau dabar galime sakyti, kad keliaujame į vienkiemį, į ramybę, į darbą niekieno neverčiamos.“
Šiuo metu abi ūkininkės sūriais aprūpina klientus iš Mažeikių, Skuodo, Salantų ir Palangos. „Viską atiduodame ir lekiame toliau“, – sako.
Didesnių atstumų kol kas seserys įveikti negali, kadangi mašinoje, su kuria išvežioja produkciją, nėra specialaus šaldytuvo. Visgi, pridurdamos jos tikina, kad netrukus praplės maršrutą ir į Klaipėdą, Kretingą bei Plungę, kadangi kone daugiausiai susidomėjimo sulaukia būtent iš šių regionų.
Džiugi žinia ta, kad užkulisiais, kaip yra gaminami sūriai, jaunosios ūkininkės dalinasi ir su kitais. Visai neseniai į svečius pas jas buvo užsukę mokinukai.
„Sūrinėje turėjome edukacinę veiklą, kurios metu su antrokais gaminome sūrius bei domėjomės visa ūkio veikla ir gyvūnais“, – nusišypso neslėpdamos džiaugsmo.
Pamatyti seserų surengtą edukaciją galite žemiau.
