Visoje Europoje žmonės nuo senų laikų tikėjo gyvųjų ir mirusiųjų bendravimu, pastarųjų pagalba savo artimiesiems. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės lanko žmones vėlyvą rudenį. Tad ne veltui lapkričio pradžioje minimos net dvi vėlių minėjimo šventės. Lapkričio 1-ąją – visų šventųjų diena, lapkričio 2-ąją Vėlinės.
Lapkričio 1-ąją liturgine šventųjų atminimo švente paskelbė popiežius Bonifacas IV VII a. pradžioje. Popiežius Grigalius IV 998 m. šią šventę dar papildė lapkričio 2-ąja, skirta prisiminti visus mirusiuosius.
Egle, Vėlinių dieną mes važiuojame aplankyti artimųjų kapus. Ką mums duoda toks bendravimas su mirusiaisiais?
Toks apsilankymas mums duoda šilumos, jaukumo ir supratimo, kad mes esame ne vieni ir nevieniši. Dabar kapus dažniausiai lankome su savo šeima, retai susirenka visa giminė.
O anksčiau per šią dieną susirinkdavo būtinai visi ir būdavo ruošiami dideli vaišių stalai, vakarienė. Dabar ši šventė tapo daugiau rytmetinė.
Anksčiau į kapines būdavo nešamas maistas, kuris buvo skirtas pasidalinimui su vėlėmis ir mirusiaisiais protėviais. Tai buvo laikoma kultūriniu bendravimu, sąsaja per maistą ir jo kvapą. Paprastai buvo gaminama apie 9–12 patiekalų, žinant magiškasias šių skaičių reikšmes.
Dabar jau retai kas susirenka Vėlinių dieną prie vaišių stalo, o gaila, nes tikrai galėtų susirinkti visa giminė per Vėlines ir tokių būdu pagerbti mirusiuosius, deja, šis paprotys dabar yra apmiręs.
Ar tikrai gyvųjų ir mirusiųjų santykis yra toks svarbus?
Gyvųjų ir mirusiųjų santykis yra be galo artimas ir pastovus. Tik per šventes mes tai darome sąmoningai, ieškome santykio su vėlėmis. Visai tikėtina, kad tai, kas yra neišsipildę vėlių gyvenimuose, ateina pas mus į pagalbą.
Mano manymu, yra labai svarbu suvokti, kad mes esame tęstinumas. Visa tai, kas buvo prieš mus yra banga, kuri stumia mus į priekį.
Neretai žmonės prisibijo lankytis kapinėse, nežino kaip jose derėtų elgtis. Kokių klaidų vertėtų vengti?
Visų pirma, mes į kapines ateiname užmegzti ryšį ir pabūti gerume, o ne blogume. Didžiausios klaidos prasideda tada, kai į kapines mes ateiname su galvoje kirbančiomis blogomis mintimis.
Vertėtų visas neigiamas mintis palikti namuose ir nebegalvoti apie tai, o atvirkščiai, prisiminti, kiek gero padarė miręs žmogus, pačius gražiausius jo charakterio bruožus, akimirkas ir paprašyti jo atleidimo už netinkamus veiksmus, žodžius ir mintis.
Žinoma, labai svarbu yra ir atnaša, žvakės ir gėlės, kurias mes atnešame. Mes labai dažnai pamirštame, kad tai yra auka ir nėra tiek svarbu, ar aš pats užauginau, ar nupirkau.
Dovanodami mes skiriame auką pačiai gražiausiai žmogaus daliai ir linkime, kad tai, kas geriausia, išsiskleistų, augtų ir pildytųsi dar labiau.
Kas yra pati žvakė? Tai mūsų kūnas, o liepsna – sielos degimas. Todėl iš vienos pusės, galima sakyti, kad tai yra mūsų auka, o iš kitos – mes simboliškai bandome apšviesti ir duoti daugiau šviesos mirusiesiems.
Tačiau lietuviai vis dar mėgsta atnešti kuo daugiau žvakių, pompastiškas puokštes. Galbūt užtenka ir vienos žvakės?
Žinoma, kad užtenka ir vienos žvakės – visai nedidelės, mažutės. Atnešdami žvakę, mes savo vidumi jiems šviečiame, o tai parodome ir patys sau.
Jeigu mes savo vidumi nešviesime, tai ir ta žvakutė ne taip jau ir padės. Dabar yra labai paplitęs mitas, kad pati žvakė yra svarbiausia. Tačiau iš tiesų ji tėra tik simbolis, o mūsų vidinė šviesa yra tikroji šviesa, kurią mes patys ir šviečiame. Todėl ir einame lankyti kapų, kad šviestume savo šviesą, meilę, šilumą mirusiesiems.
Visą pokalbį su etnologe žiūrėkite vaizdo reportaže.
