Lariana su vyru išvyko gyventi į Prancūziją beveik prieš dešimtmetį, kai jos vyras gavo pasiūlymą dirbti šioje šalyje. Iš pradžių pora net neturėjo prancūzų kalbos pagrindų, tačiau laikui bėgant pradėjo laisvai kalbėti šia kalba.
Pirmaisiais gyvenimo metais teko ir paklajoti: šeima iš pradžių gyveno Marselyje, po to pusmetį praleido Kurševelyje, tada – Klermono-Ferono miestelyje, kol galiausiai apsistojo Monpeljė, kur gyvena ir dabar.
Moteris pasakoja, kad dar pati neturėdama vaikų pastebėjo, kad prancūzų vaikai yra labai mandagūs, išauklėti.
„Bet kokio amžiaus vaikas domisi jaunesniu vaiku, padeda, prižiūri. Jie labai paslaugūs. Tikrai matėsi, kad auklėjimas kitoks nei lietuviškas. Buvau tuo nusistebėjusi“, – pasakoja moteris.
Kalba dvejomis kalbomis
Šiuo metu Lariana augina tris vaikus: penkerių mergaitę ir ketverių dvynukus. Moteris atvirauja, kad jai prieš susilaukiant vaikų nerimą kėlė nebent kalbos barjeras, bet ne ryškūs auklėjimo skirtumai Prancūzijoje ir Lietuvoje.
Moteris šypsosi, kad dabar jos vaikai moka kalbėti abiem kalbomis – darželyje vaikai išmoko prancūziškai ir dabar jie gali laisvai susikalbėti šia kalba, o namuose tėvai neleidžia jiems primiršti lietuvių kalbos.
„Mokykloje pirmomis dienomis jie labiau klausėsi kitų, bet labai greitai adaptavosi ir pradėjo kalbėti prancūziškai. Vaikams tikrai nėra problema kalbėti dviem kalbomis. Grįžus į Lietuvą, jie irgi labai gerai persiorientuoja ir kalba lietuviškai.
Kartais jie įterpia vieną prancūzišką žodį, jeigu tiksliai nežino, kaip apibūdinti tą daiktą lietuviškai, bet tikrai nėra taip, kad jie maišytųsi tarp šių dviejų kalbų“, – šypsosi ji.
Prancūzų vaikai valgo viską
Iš tikrųjų trijų vaikų mama sako, kad dar neturint vaikų jai patiko prancūzų požiūris į vaikų auklėjimą, nors jis ir gali būti griežtokas.
„Yra nubrėžtos tam tikros ribos, ką gali vaikas ir ko ne. Jeigu pasakoma vaikui, kad kažkas yra negalima, tai ir vadinasi negalima. Nėra taip, kad galima tėvus perkalbėti ar bandyti juos įkalbėti.
Kaip jie pasako, taip ir yra. Pas prancūzų vaikus matosi, kad jie net nebando ginčytis, jeigu tėvai pasako, kad kažkas yra draudžiama ar negalima. Griežtumas matosi tame“, – sako ji.
Prancūzai taip pat negamina atskirai suaugusiems ir vaikams – kas paduota ant stalo bendrai suaugusiems, tas yra ir vaikams.
„Pas juos yra taip – jeigu nenori valgyti, kas yra ant stalo, esi laisvas ir gali eiti į savo kambarį. Aš bandžiau daryti taip, kaip daro ir prancūzai. Išskirtinai vaikams tikrai negamindavau. Tiesiog, jeigu pietus ar vakarienę gaminu sau ir vyrui, šiek tiek mažiau druskos dedu ar prieskonių, daugiau žolelių naudoju. O šiaip stengiuosi gaminti tiek jiems, tiek mums tą patį, kad galėtume valgyti kartu prie vieno bendro stalo“, – pasakoja moteris.
Moteris šypteli, kad kai vaikai buvo visai mažučiai, jiems tyreles ir košes gamino atskirai, tačiau jiems paaugus pratino valgyti tą patį, ką valgo ir tėvai, pavyzdžiui, žuvį ar jūros gėrybes.
„Žinoma, yra ir kas jiems nepatinka. Bet, pavyzdžiui, darželiuose yra labai įvairus valgiaraštis, kad vaikas būtų pratinamas valgyti kuo įvairesnį maistą.
Šiuo metu esame Lietuvoje ir nežinau ar čia skaitosi lietuviški patiekalai, bet vaikams patiko koldūnai, nes jų Prancūzijoje neturime. Taip pat patiko meduoliai, jų irgi pas mus nėra. O kitus tradicinius lietuviškus patiekalus kaip cepelinai ar balta mišrainė jie ragavo Prancūzijoje, lietuvių susibūrimuose. Noriai juos valgė vaikai“, – pasakoja Lariana.
Pliaukštelėjimas vaikui – nieko neįprasto
Pasak Larianos, Prancūzijoje nėra neįprasta pamatyti, kaip tėvai drausmindami vaikus jiems pliaukšteli per užpakalį ar timpteli už rankos. Tačiau moteris pabrėžia, kad prancūzai nemuša savo vaikų ir tai nėra įprasta jiems – pliaukštelėjimas yra tiesiog griežtesnis sudrausminimas.
„Su pliaukštelėjimais yra proto ribose. Sudrausminant vaiką svarbu jo nesužeisti, kad tas pliaukštelėjimas nebūtų per stiprus fiziškai. Tokių pasitaiko ir viešumoje, ir žaidimų aikštelėje. Tai yra dažnas ir matomas reiškinys. Pas juos tai draudžiančio įstatymo nėra. Nesukelia ir tokių didelių reakcijų kaip Lietuvoje.
Pas mus atrodo normalu, kad tokiu būdu galima sudrausminti vaiką. Iš tikrųjų būna, kad vaikas negirdi ir jo mintys kažkur klaidžioja. Parduotuvėse pasitaiko, kad timpteli vaiką už rankos ir klausia, ar vaikas girdi, ką jam sako. Tai yra normalus reiškinys pas mus.
Aišku, tos fizinės bausmės yra labai skirtingos ir kiekvienas jas savaip supranta. Aš pati negalėčiau pakelti rankos prieš vaiką ir jeigu pati matyčiau, kad kitam vaikui tai kelia skausmą, tikrai bandyčiau sutrukdyti“, – sako moteris.
Praėjus dviem mėnesiams po gimdymo – į darbą
Prancūzijoje yra įprasta jau 10 savaičių kūdikį vesti į darželį, nes motinos dekretinės atostogos trunka vos 4 mėnesius – 2 mėnesiai prieš gimdymą ir du po jo. Lariana pasakoja, kad susilaukus antro ar trečio vaiko, šios atostogos būna kiek ilgesnės.
„Kai laukiausi pirmojo vaiko, baiginėjau universitetą, kur mokiausi prancūzų kalbą. Kai susilaukiau dukros, nedirbau, o po pusantrų metų gimė ir dvynukai. Tad įsidarbinti ir nebuvo kada. Dabar lankau įvairius kursus ir greit eisiu dirbti“, – pasakoja moteris.
Pasak jos, Prancūzijoje faktas, kad turi vaikų ar dar planuoji jų turėti ateityje neturi reikšmės prieš pradedant dirbti. Atvirkščiai – darbdaviai lanksčiai žiūri į žmones turinčius vaikų ir pritaiko darbo grafikus.
„Viena draugė turėdama mažą vaiką įsidarbino į kompaniją, o vėliau neužilgo susilaukė ir antro vaiko, bet jokių problemų nebuvo. Pas mus kaip tik labai lanksčiai žiūri į vaikus ir gali paderinti grafikus. Jie nežiūri piktai, jeigu imi daug biuletenių, nes vaikas serga.
Turėjau vieną pažįstamą, kuri dirbo banke, tai darbo savaitę jai sudarydavo 3 dienos. Trečiadieniais pas mus vaikai iki 12 metų neina į mokyklą, tad automatiškai tą dieną vienas iš tėvų turi būti namuose arba reikia samdyti auklę. Dar vienas variantas – vaikų užimtumo centrai. Tačiau ta pažįstama kiekvieną trečiadienį turėjo laisvadienį ir dar penktadieniais. Pas ją buvo ir trumpesnis darbo laikas, kad ji spėtų nueiti pasiimti vaikus iš mokyklos“, – pažįstamų moterų patirtimis dalijasi Lariana.
Darželis už 100 eurų
Lariana savo vaikus vedė į pusiau privatų darželį, kurio kainą per mėnesį siekė 100 eurų už vieną vaiką.
„Man nereikėdavo galvoti nei apie sauskelnes, nei apie maistą. Vaikai būdavo pamaitinti: pusryčiai, pietūs, pavakariai. Be to mokesčių deklaracijos metu pusė pinigų dar būna grąžinama, jeigu tu vedi vaiką kažkur privačiai“, – sako ji.
Nuo šių metų trys jos vaikai pradės lankyti ir papildomas užklasines veiklas. Vienas iš dvynių mokysis groti gitara, o kitas dvynukas kartu su vyresne sese suksis ant parketo – lankys šokius.
„Vieni būreliai čia yra mokami, o kiti ne. Iš tikrųjų, kiek teko girdėti, būreliai yra ne pigūs, pavyzdžiui šokių pamokos – 100 eurų per mėnesį. Man tai atrodo nepigu. Gitaros pamokos, kiek teko domėtis, gretimame miestelyje tokiems mažiems vaikams iki 5 metų, gitaros pamokos, kurios vyksta kartą per savaitę yra nemokamos“, – apie būrelių kainas pasakoja moteris.
