Deja, prieš trejus metus jos gyvybė užgeso. Svarbią dieną jos sūnus, rašytojas Vytautas V. Landsbergis, pasidalijo itin jautriu įrašu, skirtu mirusiai mamai.
Pasidalijo jautriu įrašu
„Šiandien 93-iasis mamos gimtadienis. Nors jos jau treji metai nebėra, bet tokio jausmo, kad nebėra visiškai – irgi nėra.
Ji ir toliau stebi mūsų šeimas, žiūri ir į mano kūrybą, darbus, kai kuriuose net sudalyvauja. Tarkim, kuriant filmą „Senis prie jūros“ jos buvimas (bent jau man) buvo itin jaučiamas. Ar leidžiant tėvuko organizuotų tekstų knygą „Laikinas numas“ – ten jos irgi labai daug.
Netgi kai rašiau „Begemoto godas“, vaikščiodamas tais Nemirsetos pajūriais, kur mėgdavom eiti kartu, irgi rašiau ir apie ją:
„O naktį prie to pajūrio akmens ateina miško žvėrys – atbėga lapė, ieškodama poilsiautojų numesto maisto. Retsykiais iš Žemaitijos girių atsliūkina senas, nukaršęs briedis. Įsibrenda šalia akmens į bangas, putojančias – kitąsyk net iki krūtinės. Ir žiūri į horizontą.
Briedžiui patinka tolumoje praplaukiantys laivai.
Šia prasme briedis nėra koks nors ypatingas. Visiems laivai patinka.
Jie primena, kad visi mes kada nors išplauksim toli toli.
Bet kartais briedis įsilinksmina ir nusimaudęs pradeda dūkt, laigyt po paplūdimį. Galbūt prisimena vaikystę, kai atkeliaudavo čia dviese, su mama?
Dabar jo mama jau išplaukusi.
Pasirodo, ir patiems seniausiems briedžiams patinka prisimint vaikystę.
Tačiau būna dienų, kai Nemirsetos akmuo pavargsta nuo lankytojų – nuo lapių, poilsiautojų ir briedžių.
Tada akmuo nutaria pailsėt, užsitraukia rūko užuolaidą ir tampa nematomas."