Apie pirmąjį vaikelį Kristina svajojo ilgai. Tai kartu su vyru ji planavo net dvejus metus, todėl sulaukusi didžiosios naujienos, moteris buvo kaip niekada laiminga. Tiesa, Kristina prisimena, kad paskutinius mėnesius laukimą aptemdė ir liūdnos žinios. Moteriai grėsė persileidimas, o tai ypač atsiliepė jos fizinei būsenai.
Nors daugeliui galėtų pasirodyti, kad moterys po gimdymo paskęsta laimės spinduliuose, Kristina prisipažįsta, kad taip būna tikrai ne visada. O tai puikiai įrodo ir jos istorija.
Verkė diena iš dienos
Pagimdžiusi savo pirmąjį naujagimį, Kristina nebesuprato, kas vyksta jos gyvenime, jauna mama nuolatos norėjo verkti, o pati sau atrodė, kaip ji sako „niekam tikusi mama“.
Tik po kurio laiko visai atsitiktinai išgirdusi apie pogimdyvinę depresiją, Kristina suprato, kad ši klastinga liga prieš daug metų buvo užklupusi ir ją.
„Tuomet net nežinojau tokios sąvokos kaip „pogimdyvinė depresija“. Nesuvokiau, kas tai. Tik po daug metų išgirdau, kad viena mama po gimdymo nužudė savo vaiką ir pati nusižudė. Tik tada pradėjau analizuoti, kas tai yra pogimdyvinė depresija“, – sako pašnekovė.
Pasak Kristinos, pogimdyvinės depresijos požymius jaučia tikrai nemažai mamų, tačiau šviežiai tapusios mamos to nenori suprasti, užsisuka vaiko rūpesčiuose ir nesugeba pripažinti, kas joms iš tiesų yra.
„Asmeniškai man depresija pasireiškė nuolatiniu verkimu dėl kiekvienos smulkmenos. Nepavyksta pažindyti vaiko – verki, neišeina užmigdyti – verki. Atsimenu paskutinis taškas buvo, kai dėjau savo naujagimį į lovytę ir bekeldama netyčia jo galvytę pataikiau į lovos kraštą.
Man tai buvo kažkas baisaus, atrodė, kas aš per motina, nesugebu net savo vaiko į lovytę įkelti. Pusę nakties verkiau, žiūrėdama į savo vaiką“, – skaudžiais išgyvenimais dalinasi Kristina.
Lemtingas telefoninis skambutis
Kristina atvira – ji pati nesuprasto, kas vyksta jos galvoje, o negelbėjo ir artimieji, kurie nuolatos dalindavo savo patarimus, kaip vertėtų guldyti vaiką, ji migdyti, žindyti ar turėdavo komentarų bet kokiais kitais auginimo klausimais. Vienintelis Kristinos ramstis buvo vyras.
„Vyras nuolatos buvo šalia, jis ir valgyti pagamindavo, ir padėdavo kitais klausimais. Pirmas mėnuo yra gerai, kol vyrai namie, o paskui jie išeina į darbą, todėl realiai tu lieki viena“, – patikina dviejų vaikų mama.
Tačiau nuolatinis verkimas ir nesugebėjimas savęs priimti kaip mamos, nebuvo vieninteliai Kristinos galvos skausmai. Moteriai sunkiai sekėsi žindyti savo naujagimį, kankino skausmai ir krūtų patinimai, ji išbandė visas įmanomas priemones, net ir mitais apipintą kopūstų lapą.
Galiausiai Kristina suprato, kad taip gyventi toliau ji tikrai nebegali, todėl atsiribojo nuo savo artimųjų ir ėmė įsiklausyti į savo vidų. Visai netikėtai moteris prisiminė žindymo mokymo kursus ir specialistes, kurios patikino, kad mamos visada gali kreiptis į jas.
„Nežinau, kokiu būdu tuomet sužaidė mano protas, bet supratau, kad man reikia prašyti pagalbos. Tada neįtikėtinai skambėjo mintis, kad gali kažkam paskambinti ir tau patars, suteiks pagalbą mobiliu telefonu. Man specialistės iš žindymo kursų tikrai labai padėjo, ėmiau jausti, kad pradedu įveikti tą etapą“, – sako ji.
Pogimdyvinė depresija Kristinai niekada nebuvo diagnozuota, nors moteris prasitaria, kad paauglystėje ji depresija sirgo.
Išmoko išgirsti savo vaiką
Pašnekovė pasakoja, kad prieš devynerius metus apie pogimdyvinę depresiją niekas ne tik nekalbėdavo, bet net ir nežinodavo tokių sąvokų, todėl kreiptis į gydytojus dėl kamuojamų emocinių sunkumų anksčiau tiesiog nebuvo net minties.
„Net nebuvo minčių, kad galėčiau išeiti pas gydytojus, juk pas mane ant rankų buvo keturių mėnesių kūdikis. Apie tokią prabangą kaip išėjimas pas psichiatrą net nepagalvojau“, – priduria ji.
Niekas nepasakytų, per kiek laiko Kristina būtų atsigavusi, jeigu būtų kreipusis į specialistus. Tačiau jauna mama su savo emociniais proveržiais turėjo tvarkytis pati. O jai tai padaryti pavyko ganėtinai sėkmingai.
„Mano gerėjimas prasidėjo, kai aprimau tiek aš, tiek mano vaikas. Supratau, kad įveikiau vieną etapą, pavyzdžiui, žindymą ir dabar galiu eiti toliau. Nustojo degti krūtys, atsirado ramybė, vėliau sekė dar viena ramybė, ėmiau klausytis savo širdies ir atsipalaidavau, ėmiau girdėti savo vaiką“, – pasakoja Kristina.
Antrą kartą Kristina pastojo po dvejų metų. Nors iki šiol moteris tikina, kad pogimdyvinė depresija nepaveikė jos ir vyro santykių, vis dėlto šiandien jie kartu jau nebegyvena.
Savo istorija nori įkvėpti kitas
Dabar Kristina yra sėkminga fotografė, dviejų vaikų mama ir laiminga save vadinanti moteris. Taip jau nutiko, kad likimas šią moterį visai netikėtai suvedė su projekto „Mama mums rūpi“ autore, fotografe Asta Petraitiene. Būtent ji paskatino Kristiną kalbėti viešai, dalintis savo istorija ir taip įkvėpti kitas mamas.
„Mes su Asta turėjome bendrą fotosesiją, susipažinome, išsikalbėjome. Aš jai užsiminiau, kad man po pirmojo gimdymo buvo sunku, ji mane paragino parašyti savo istoriją projektui. Viską priėmiau ganėtinai paprastai, bet ėmusi rašyti istoriją, man viskas išlindo, visi išgyvenimai, emocijos. Supratau, kad tiek metų jos buvo užblokuotos“, – atvirauja Kristina.
Berašydama savo istoriją, Kristina nubraukė ne vieną ašarą, o galiausiai suprato ir kodėl ją neramina mintys apie trečiąjį vaikelį. Kaip sako ji pati: „Juk nėra viskas taip paprasta, kad pagimdai ir turi vaiką“.
Daugeliui kiltų klausimas, tai kam savo išgyvenimais dalintis viešai? Kristina patikina, kad savo istorija ji nori paskatinti kitas mamas labiau pasitikėti savimi ir suteikti joms informacijos.
„Jeigu man tuo metu būtų kažkas pasakęs „nusiramink“ ar „būk čia dabar su vaiku, viskas yra gerai, negalvok ir klausyk savo širdies“, viskas tikrai būtų buvę kitaip. Taip pat tuo metu trūko ir informacijos, o ypač apie pogimdyvinę depresiją. Reikia suprasti, kad niekas negimdė tavo vaiko, tu jį nešiojai devynis mėnesius ir todėl niekas negali jo suprasti geriau už tave“, – patikina Kristina.
Nauja iniciatyva mamoms
Projektas „Mama mums rūpi“ – iniciatyva, kuri gimė iš poreikio paskatinti besilaukiančią ar neseniai pagimdžiusią moterį supančius artimus žmones – vyrą, mamą, sesę, anytą, draugus – jai padėti, palaikyti, pavaduoti buityje ar tiesiog nuoširdžiai paklausti „Kaip tu jautiesi?“
Projekto tikslas – kad tiek pati moteris, tiek jos artimieji žinotų ir suprastų, jog tokia liga, kaip pogimdyvinė depresija egzistuoja ir kiek įmanoma pasistengtų moteriai padėti: ją išklausytų, perimtų sunkiuosius buities darbus, padėtų prižiūrėti naujagimį, nekritikuotų ir neprikaišiotų trūkumų bei nesėkmių.
Šio projekto autorė – naujagimių fotografė Asta Petraitienė. Ji beveik kiekvieną dieną susiduria su šeimomis, kurios neseniai susilaukė naujagimio.
„Laikui bėgant supratau, kad mano iš asmeninės patirties sukauptų žinių nepakanka, kad galėčiau patarti mamoms dėl įvairiausių iškilusių klausimų, pavyzdžiui, žindymo problemų. Taip kilo mintis surinkti į vieną vietą žindymo konsultantes, kad informacija būtų pasiekiama greitai, paprastai ir bet kada prieinama.
Turint omenyje ir pogimdyvinės depresijos riziką ir matant pavargusias mamas, kilo idėja prijungti ir emocinės paramos specialistus, kurie lengvai ir greitai galėtų pakonsultuoti mamas“, – sako A. Petraitienė.
Iniciatyvos „Mama mums rūpi“ projektų vadovė Nida Vildžiūnaitė pasakoja, kad kartais turimos informacijos nepakanka lengvai išgyventi jautrų ir emociškai sudėtingą periodą – pirmąsias savaites po gimdymo.
„Džiaugiuosi, kad „Mama mums rūpi“ projekte kviečiame miesto bendruomenę drauge kurti palaikančią ir atidžią mamai aplinką. Svarbu žinoti, kad hormonų persitvarkymas ir vaikelio priežiūros iššūkiai dažnai sukelia tikras emocijų audras ir moteriai gali būti reikalinga parama, palaikymas, o kartais – specialistų pagalba.
Visiems palanku dar kartą prisiminti, kad šypsena ir paprasčiausias klausimas „O kaip gi tu?“ gali išties daug!“, – priduria projektų vadovė.
