Jeigu ne artimiausių žmonių paskatinimas, kažin, ar Vilius būtų išleidęs jau keturias knygas: dvi suaugusiems ir dvi vaikams. Galbūt jos nebūtų gimusios ir jei neturėtų ilgametės kriminalisto patirties – jo rašytuose detektyvuose realūs įvykiai persipina su fantazija.
Pasakodamas apie rašymą, V. Mačiliūnas atvirauja – rašyti mėgdavo dar mokykloje, lietuvių kalbos pamokos jam buvo pačios įdomiausios. Tačiau po mokslų įsidarbino policijoje, o rašymas buvo tik hobis ir smagus laiko praleidimo būdas.
Rašyti ėmėsi paskatintas žmonos
Rašomojo pobūdžio darbo netrūko ir dirbant kriminalistu: „Darbas policijoje, faktiškai, yra tokia pati kūryba, tik daugiau atpasakojamoji – rašai įvykio vietos apžiūros protokolus, apklausinėji žmones. Baudžiamoji byla gaunasi panašiai kaip knyga – didžiuliai tomai.
Net ir visi tyrimai yra fantazija – kai nori išsiaiškinti nusikaltimą, privalai įsivaizduoti, kaip galėjo būti įvykdytas nusikaltimas, kartais reikia apgalvoti net ir nerealias situacijas.“
Kūrybiškumo gyslelė tarnyboje pravertė. Kiek pats pamena, toli gražu ne visi kolegos mėgo rašomąjį darbą, o pats tai darydavo nuodugniai ir pasimėgaudamas.
Laiko kūrybai ir rašymui atsirado tada, kai išėjo užtarnautų atostogų, tiksliau, į pensiją, tačiau šio žodžio jis kratosi.
„Sakau, kad tai – užtarnautos atostogos. Žodis pensija skamba labai baisiai, dar nesijaučiu pensininku. Mano mažiausiai dukrai tik 11 metų, tad dar, ko gero, skaitausi ir kaip jaunas tėtis“, – nusijuokia.
Nė minties neturėjo, kad ims ir parašys knygą, dar ir ne vieną – to imtis pastūmėjo žmona. Ji tikra knygų mylėtoja, tad perskaičiusi keletą laisvu laiku parašytų Viliaus kūrinių, padrąsino pabandyti išleisti knygą.
V. Mačiliūnas neslepia – dvejonių buvo nemažai, dar ir dabar kartais pritrūksta pasitikėjimo savimi. Visos dvejonės dingo, kai išleido pirmąją knygą „9: detektyvinė apysaka“ ir sulaukė puikių atsiliepimų.
Taip gimė ir antroji knyga „Blondinė gaus ko nori“, kurią pamilo moterys, o perskaičiusios net kelios teigė, kad Vilius puikiai perprato moterų psichologiją. „Nežinau, ar tikrai tai pavyko, bet tokie atsiliepimai“, – su šypsena sako jis.
Realybė, persipynusi su fantazija
Du detektyvai pavergė suaugusiųjų širdis, tačiau jauniausioji dukra metė iššūkį tėčiui parašyti knygą, skirtą jai:
„Posūkis į vaikų literatūrą nėra labai netikėtas – man fantazijos nerūksta, aš nuo mažų dienų savo visiems vaikams sekdavau pasakas. Jiems labai patikdavo vaikiškos detektyvinės pasakėlės, kur kažkas kažko ieško, seka.“
Nors vaikai, kaip pastebi pašnekovas, yra šiek tiek išrankesnė auditorija – suaugusieji jau yra atsirinkę savo mėgstamus žanrus, o mažuosius skaitytojus turi įtraukti turinys. Šiuo metu rašytojas gali pasigirti dviem vaikiškomis knygomis: „Kas pagrobė mokytoją?“ ir „Sekliai nesnaudžia: mokyklos detektyvai“.
V. Mačiliūno knygose nestinga netikėtų pasakojimo vingių, kuriant praverčia ir patirtis, sukaupta dirbant policijoje. Jo kūryboje realybė susipina su fantazija.
„Suaugusių istorijos yra įvykių visuma. Tai nėra realios istorijos, bet žmonės, sudalyvavę panašiose situacijose, tikrai atpažins jas.
Baudžiamąją bylą paėmus, tikrai nebūtų įdomu ją skaityti, nes tai – sausi faktai. Grožinėje literatūroje turi pagražinti, nukrypti į šoną, taip į vieną susipina kelios istorijos. Vaikiškose knygose taip pat yra dalis realių istorijų, dalis sugalvota mano, kad būtų įdomiau“, – kalbėjo jis.
Ir veikėjų portretai sukurti remiantis prisiminimais, kokius žmones sutiko savo darbe ar su kuo jaunystėje mokėsi vienoje klasėje.
Prieš sėsdamas rašyti, vyras visada apgalvoja kūrinio pradžią ir pabaigą, o visi siužeto posūkiai gimsta procese:
„Kai ateina kūrybinės mintys, aš galiu rašyti kad ir visą savaitę, o paskui gali būti ir taip, kad mėnesį nerašysiu, nes atsiranda kiti darbai, rūpesčiai, trūksta kūrybinių idėjų.
Bet visą laiką ieškau naujų minčių, vis kažką pridedu. Žinau, kad ateis kūrybinis įkvėpimas ir sėsiu rašyti.“
Didžioji dalis tekstų gimsta naktį, kai visa šeima suminga. Kaip pats sako, yra tikras pelėda, ryte nė nesirašo. Tačiau po rašymo naktimis, šviežiomis akimis peržvelgus tekstus kartais tenka kai ką ir perrašyti. Tenka viską iš naujo paskaityti ir tam, kad išvengtų žodžių pasikartojimo.
Svarbiausi vertintojai – šeima
Kalbantis su Viliumi, jis kelis kartus pabrėžia, kad savo parašytus kūrinius skaito ne po kartą ir ne po du, mažiausiai septynis ar aštuonis kartus – tekstai jam turi būti išdailinti, kiek tik pavyksta. Kartais į pagalbą atskuba ir mažiausioji šeimos narė.
„Vaikams galbūt sunkiau įtikti, todėl kai rašiau kai kurias vaikiškas istorijas, pirminį variantą paskaitydavau savo mažiausiai dukrai ir žiūrėdavau, kaip ji reaguoja.
Ji klausiusi daug mano pasakų, tad reakcijos pasako viską – ar įdomu, ar ne, matai, ji linksma, o gal ne. Tada jau žiūriu, kaip perdėlioti istoriją, nes norisi, kad ji būtų kuo įdomesnė. Kartais tikrai ne iš pirmo karto pavyksta parašyti gerą vaikišką istoriją“, – šypsosi V. Mačiliūnas.
Žmona Vilių atrado kaip rašytoją, mažiausioji dukra paskatino rašyti vaikiškas knygas, į kūrybinį procesą įsitraukė ir vyresnioji dukra Aira, ji – abiejų knygų vaikams iliustratorė.
Kūrybinis procesas verda ir toliau – jau pakeliui trečioji knyga vaikams, teliko pakoreguoti ir pagražinti bei sukurti iliustracijas.
Parengta ir trečioji knyga suaugusiems, tačiau, kaip sako pats Vilius, dar nėra patenkintas rezultatu, tad laukia skaitymas ir korekcijos.
Paklaustas apie ateities planus, pašnekovas nedrąsiai nusišypso – dabar svajoja ne tik išleisti dvi minėtąsias knygas, bet ir išbandyti kitokius kūrinių žanrus. Svarsto, galbūt kitas kūrinys bus susijęs su sportu, nes pats yra aistringas sirgalius, nepraleidžiantis nė vienų varžybų.
