Netgi kvapą gniaužiantis žydėjimas ir blizgūs medžio lapeliai pagražins kiemo aplinką. Tad aptarsime, o gal greičiau priminsime, kaip auginti, sodinti kriaušes, raškyti jos vaisius ir kodėl naudinga sode turėti šią puošmeną.
Trumpai: kas tos kriaušės ir kaip jos atrodo?
Šis klausimas daugeliui turbūt juokingas, nes kriaušės (Pyrus), kaip ir obelys ar slyvos, auginamos kone kiekviename sode. Tai lengvai dėl aukšto stoto (siekia 20 m aukštį) atpažįstamas lapuotis medis, kuris priklauso erškėtinių (Rosaceae) šeimai.
Taip pat išskirtinis vaismedžio požymis – nedideli, 2–12 cm ilgio, ovalios ar lancetiškos formos lapai, kurie turi blizgų, žalią paviršių ir dažniausiai pilkos spalvos plaukuotą apatinę pusę.
Paprasti 2–4 cm skersmens žiedai yra su 5 baltais ar retkarčiais su gelsvais ar rausvais atspalviais vainiklapiais, kurie Lietuvoje pražysta balandžio–gegužės mėnesiais. Ir žinoma, vasaros pabaigoje iš apvaisintų žiedų išauga įvairios formos, spalvos ir dydžio vaisiai, botanikų vadinami obuoliais.
Žinomos pasaulyje 60 kriaušių rūšys, bet tikrai ne visos yra vertinamos ir auginamos dėl vaisių. Labiausiai Europoje, Australijoje, Šiaurės Amerikoje auginama paprastoji kriaušė, o Azijoje paplitusi bendriniu pavadinimu vadinama azijietiška kriaušė.
Kriaušių rūšys
Paprastoji kriaušė (Pyrus communis) – būtent šios rūšies kriaušės vaisius dažniausiai ir ragaujame bei naudojame maistui, nes iš jos išveista daugybė mums gerai pažįstamų veislių (viso žinoma apie 5000).
Iš tikrųjų, ši kultūrinė rūšis yra kitų kriaušių rūšių pasekmė, gauta susikryžminus usūrinei, miškinei, kaukazinei ir kitoms kriaušėms. Medis siekia 20 m aukštį.
Miškinė kriaušė (Pyrus pyraster) – tai savaime paplitęs medis Lietuvos miškuose, tik retai sutinkamas ir globotinas. Jis užauga iki 15–20 m aukščio, veda mažus, aitrius, į obuoliukus panašius kriaušių vaisius. Tai plačia kūgiška laja, dygliuotomis šakelėmis, atsparumu ir ilgaamžiškumu (iki 200 metų) pasižymintis augalas.
Usūrinė kriaušė (Pyrus ussuriensis) – iš Sibiro ir Tolimųjų Rytų kilęs medis, kuris užauga iki 15 m. Teigiama jį esant atspariausiu iš visų kriaušių, todėl dažniau naudojama kryžminimui.
Pavasarį ir vasarą lapai būna tamsiai žali, o rudenį tampa tamsiai raudoni ir auksiniai. Iki 4 cm skersmens dydžio užaugantys vaisiai nėra patys skaniausi, tačiau po pašalimo jų skonis būna geresnis.
Azijietiška kriaušė – tai ne atskira rūšis, o greičiau kategorija, kurioms priklauso obuolio ir kriaušės hibridais vadinami kriaušės vaismedžiai, kilę iš Azijos.
Pasaulyje jos vadinamos skirtingai, pavyzdžiui, korėjietiška, japoniška, kiniška kriauše, po kuriais slepiasi pora lotyniškų pavadinimų. Vienas iš jų yra Pyrus pyrifolia (Lietuvoje vadinama japonine kriauše), kur vaisius paprastai apvalus, su ruda arba geltona odele. Taip pat žinoma Pyrus × bretschneideri, su šiek tiek pailga vaisiaus forma (labiau panaši į paprastąją kriaušę) ir geltona odele.
Lietuvoje azijinės kriaušės kiek jautrokos mūsiškoms žiemoms, bet derlių veda itin gausiai.
Kriaušių auginimas
Vieta. Ideali vieta kriaušei yra saulėta, nuo stipraus šalčio ir vėjo apsaugota, bet pakankamai atvira vieta, pavyzdžiui, pievelė, arba vieta prie sienos ar tvoros. Vengiama sodinti tokioje vietoje, kur dažnai būna vėlyvos šalnos, „pakandančios“ žiedus.
Jeigu auginate standartines aukštaūges veisles, joms reikės užtikrinti didelį erdvės plotą, o jei tokio nėra – pasirenkama žemaūgė, koloninė kriaušė ar nykštukinės, vazoninės veislės.
Dirvožemis. Nors ir nėra reiklios maisto medžiagoms, pastebėta, kad kriaušės geriau dera purioje, derlingoje, gerai drenuojamoje priemolio dirvoje, kur gruntiniai vandenys nesiekia aukščiau nei 1,5 m nuo žemės paviršiaus.
Rūgštesnėje dirvoje sodinamos kriaušės su cidonijos poskiepiu, kitiems poskiepiams reikalingas neutralios ar kiek šarmingos reakcijos dirvožemis. Idealiausias pH 6,0–6,5, bet iš bėdos toleruoja ribas tarp 5,0–7,5.
Kriaušės auginimas vazone. Kriaušės geriausiai auga sodo grunte, bet jei neturite tinkamos vietos, galite medelį auginti ir konteineryje.
Pasirinkę kompaktiškų veislių kriaušę, jas sodinkite į 45–50 cm pločio vazoną, kuris yra pakankamai sunkus ir stabilus. Prieš pridėdami vazoninio, durpių neturinčio substrato, perkelkite jį į galutinę vietą – šiltą, apsaugotą, saulėtą vietą.
Kriaušių sodinimas
Kriaušes lengva sodinti ir jos turėtų greitai prigyti. Geriausias metas sodinti kriaušę yra tada, kai ji miega – nuo rudens iki pavasario. Bet dėl jautrumo šalčiams, Lietuvoje sodinukus įprasta sodinti balandžio viduryje (kol dar neišsprogę pumpurai).
Vazonuose pirktus medelius galima sodinti ir kitu metu, tačiau vengiant tai daryti karštu ir sausu oru.
Prieš sodinimą medeliai vazonuose gerai palaistomi arba kriaušių sodinukai su plikomis šaknimis pusvalandį panardinami į kibirą su vandeniu.
Jei vaismedį sodinate vejoje, pašalinkite ne mažesnį kaip 1 m skersmens žolės ratą, tada iškaskite 2–3 kartus platesnę ir šiek tiek gilesnę už sodinuko šaknis duobę. Papildykite duobę gerai supuvusiu mėšlu arba sodo kompostu.
Jei sodinate daugiau nei vieną medelį, palikite 5–8 m atstumą vienas nuo kito (jei jie skiepyti ant augaus MA poskiepio ar tikimasi, kad užaugs iki standartinio dydžio). Kas 2,5–4,5 metrus sodinamos žemaūgės kriaušės su MC poskiepiu.
Kaip prižiūrimos kriaušės?
Laistymas. Reguliariai laistykite naujai pasodintus medelius bent pirmąjį jų augimo sezoną. „Vyresnes“ kriaušes laistyti reikia retai, išskyrus ilgus sausringus laikotarpius, kai pradeda bręsti vaisiai.
Kriaušių tręšimas. Ankstyvą pavasarį tręškite daug kalio turinčiomis bendros paskirties, kraujo, žuvų ar kaulų miltų trąšomis. Per didelis azoto kiekis skatins lapijos vešėjimą, o tai atvers kelią ir lapų ligoms plisti. Tad papildomą azoto kiekį geriau parūpinti kriaušei, augančiai labai skurdžioje ar pralaidžioje dirvoje.
Mulčiavimas. Kiekvieną pavasarį aplink kriaušių medžių pagrindą užberkite storą sluoksnį mulčio, pavyzdžiui, gerai perpuvusio mėšlo arba sodo komposto.
Kriaušių genėjimas. Kaip ir obelims, kriaušes genėti yra skirtas ištisas mokslas, bet vadovaudamiesi pagrindinėmis gairėmis, šį etapą tikrai įveiksite savarankiškai. Šių vaismedžių genėjimas panašus į obelų, tik kriaušes geriau genėti anksti pavasarį, nes tuomet jos vešliau augs.
Augesnes kriaušes genėkite vasaros pirmoje pusėje patrumpindami viršūnes ir konkuruojančias šakas, retindami ūglius, pašalindami besiliečiančias, negyvas, ligotas šakas.
Rugpjūtį galite išpjauti tankiai suaugusių, staigiai aukštyn kylančių ūglių perteklių, palikdami horizontalias šakas. Kiti kriaušės genėjimo ypatumai priklausys nuo to, kokią lajos formą ar treniravimo techniką naudosite (gyvasienės, kordonų, piramidės, vėduoklės ir kitų).
Kriaušės dauginimas
Sėklomis. Iš sėklų išauginti medeliai užauga daug didesni, nei įskiepyti į pasirinktą poskiepį, vėliau pradeda vesti vaisius, kurie gali būti prastesnės kokybės nei motininio medžio.
Auginiais. Tą patį galima pasakyti ir apie kriaušių dauginimą auginiais, kuris nėra praktikuojamas, nes gaunamas priešingas nei tikitės rezultatas išlaikyti veislę.
Šaknų atžalomis. Iš šaknų išaugę vaikučiai yra poskiepio palikuonys, todėl jų dauginimui atskirti atžalas gal ir naudinga. Tokiu būdu pravartu dauginti neveislines rūšis, pavyzdžiui, miškinę kriaušę.
Skiepijimu. Tai pagrindinis kriaušių veislių dauginimo būdas, kuomet išsaugomos veislės, o ne poskiepio savybės. Tai gana sudėtingi procesai, vykdomi profesionalių sodininkų, tačiau juos verta išbandyti ir patiems.
Kriaušių derlius: kaip teisingai nuimti ir sandėliuoti?
Kriaušes reikėtų skinti savaitę prieš pat joms visiškai sunokstant (sunokimo požymis – kai minkštimas aplink kotelį pasiduoda švelniam spaudimui). Jos turi būti tvirtos, o jų odelė – šiek tiek pakitusios spalvos. Skinti vaisius nuo aukšto medžio galima pasinaudoti specialiais įrankiais (teleskopiniais vaisių rinktuvais).
Kriaušės gali būti laikomos kambario temperatūroje (ne mažiau nei 18–20 °C), kol sunoksta. Žiemines kriaušes reikėtų laikyti vėsiame rūsyje, popieriumi išklotose dėžėse, kuriose gerai cirkuliuoja oras. Įsitikinkite, kad visi vaisiai yra neuždengti, sudėti vienu sluoksniu ir nesiliečiantys vienas su kitu.
Kriaušės neatsigina nuo ligų, kurių žinoma ne vienetai. Tai būtų miltligė, kriaušių rauplės, kriaušių rūdys (sukeliančios ikoninius oranžinius taškelius ant lapų), rudasis vaisių puvinys, bakterinė degligė.
O kenkėjų kriaušės turbūt turi kone dar daugiau, kur daugiausiai žalos pridaro kriaušinės erkutės, kriaušinis gumbauodis, rudasis amaras, kriaušinis pjūklelis audėjas, kriaušinis cugarsukis ir žinoma vaisius „lesančios“ įkyruolės vapsvos.
Kriaušių nauda: vaisiai maistui ir vaistams
Dėl didelio cukraus kiekio, vitamino C, skaidulinių medžiagų, organinių rūgščių, pektinų ir kitų maistingųjų medžiagų, kriaušių vaisiai užima nemenką dalį virtuvėje ir liaudies medicinoje. Sultingi vaisiai naudojami kulinarijoje žali, marinuoti, konservuoti, džiovinti, virti ir kitaip apdoroti.
Kriaušių receptai neapsiriboja tik desertų gamyba (pavyzdžiui, pyragas su kriaušėmis). Šie vaisiai dedami ir į salotas, duoną, naudojami patiekaluose su vištiena, spaudžiamos kriaušių sultys.
O jei domina, kokių vaistinių savybių turi kriaušės, tai šie vaisiai gerina žarnyno veiklą, fenoliniai junginiai juose stiprina kapiliarus, gydo uždegimus ir aterosklerozę. Vaisių nuovirai skatina tulžies ir šlapimo išsiskyrimą, džiovintos kriaušės tinka nuo viduriavimo.
Kitas kriaušės panaudojimas
Panaudoti kriaušę žmonių reikmėms galima „nuo galvos iki kojų“, t. y., tiek medieną, tiek vaisius ir lapus.
Mediena. Itin tolygia ir vienalyte mediena pasižyminti kriaušė naudojama išskirtiniams baldams, pučiamiesiems muzikos instrumentams ir kitiems įdomiems rakandams gaminti. Mėgstama drožybos meistrų, nes medis atsparus deformacijai ir skilimams. Gaminami mediniai šaukštai, skėčių rankenos, matavimo prietaisai, dekoratyvinė fanera, o deginamos malkos naudojamos mėsai rūkyti ir aromatizuoti.
Lapai. Nors kaip vaistinė žaliava dažniau naudojami kriaušės vaisiai, tačiau lapai taip pat tinkami liaudiškam gydymui. Lapuose yra arbutino, kuris pasižymi dezinfekuojančiomis ir priešuždegiminėmis savybėmis, be to, jis skatina šlapimo išsiskyrimą.
Dekoratyvumas. Žinoma, rečiau auginamas rūšis, pavyzdžiui, gluosnialapę ar plačialapę kriaušę, nevengiama auginti dėl dekoratyvių obuoliukų formos vaisių, žiedų, blizgių lapų ar lajos formos. Yra išveistos kriaušių veislės ne tik dėl vaisių, bet ir dėl krūmo pavidalo, išsaugoma koloninė kriaušės laja ar kiti požymiai.
