Moteris juokiasi, kad būdama maža ji dažniau žaisdavo su brolių mašinėlėmis nei su lėlėmis. Tad nieko keisto, kad pilnametystės laukė lyg stebuklingo meto, nes tuomet galės pradėti vairuoti.
„Manęs vairuoti nemokė vyresni broliai, bet aš tik atsisėdus prie vairo mokėjau vairuoti jau nuo pačios pirmos dienos. Kai man buvo kokie 12 metų, sėdėdavome mamos automobilyje ir žaisdavome, kad važiuojame keliais, perjunginėdavome pavaras ir visą kitą. Aš viską turėjau savo galvoje ir jau žinojau, ką darysiu, kai būsiu pilnametė“, – juokiasi ji.
Emigravo vedina smalsumo
Dabar jau daugiau nei dešimtmetį ji gyvena Anglijoje. Gintarė pasakoja, kad jos emigracijos yra kitokia nei daugelio tautiečių – jos šeima buvo gana pasiturinti ir niekada nejautė pinigų stygiaus. Tačiau artėjo pilnametystė ir jai reikėjo nuspręsti, ką po mokyklos veiks toliau.
„Mano broliai tuo metu jau gyveno užsienyje ir būtent Anglijoje, tad man pačiai ta šalis atrodė stebuklinga ir mane tiesiog traukė. Išvažiavus ten, man reikėjo pradėti kažką daryti, kad galėčiau gyventi savarankiškai.
Pats pirmasis mano darbas buvo bulvių pakavimo fabrikas ir aš jame išdirbau apie 8 mėnesius. Tada pradėjau dirbti šokolado fabrike. Jame išdirbau irgi beveik. Po to pradėjau tvarkyti blakstienas, nagus. Dirbau salone ir ta veikla užsiėmiau apie 3-4 metus“, – emigracijos pradžią prisimena ji.
Tačiau darbas grožio salone pradėjo varginti – tekdavo klausyti skundų, klientės neateidavo sutartu laiku, be to teko dirbti kenksmingose dulkėse. Gintarė nutarė, kad laikas kažką keisti ir pradėjo galvoti, jog vairuodama vilkiką gaus panašų atlygį, o darbo sąlygos bus patrauklesnės.
Instruktoriaus komplimentai
Tuo metu vienas iš moters brolių dirbo vilkiko vairuotoju ir buvo priimtas įstatymas, kad vyrai, vyresni nei 65 metų nebegali vairuoti sunkvežimių. Tad įmonėse pradėjo trukti vairuotojų ir Gintarė nusprendė, kad tai – puiki galimybė jai tapti vilkiko vairuotoja.
„Dar neturėdama reikiamos vairuotojų kategorijos, jau praktiškai turėjau darbo vietą. Vairavimo mokykloje, į mane žiūrėjo labai keistai, nes tai vyko maždaug prieš 4 metus, bet vėliau instruktorius mane išgyrė.
Ne tik mane, bet ir visas moteris. Sakė, kad dažniausiai vyrai ateina įsitikinę, jog viską moka ir nereikia jiems aiškinti, ką ir kaip daryti, o moterys klausosi, todėl labai lengvai gali išsilaikyti egzaminus ir gauti reikiamą kategoriją. Mane gyrė ir klausė, ar aš tikrai noriu šito darbo“, – juokiasi ji.
Gavusi reikiamą kategoriją Gintarė nuėjo į įmonę ir jau kitą dieną išsiruošė į reisą. Ji teigia, kad pirmoji diena už vilkiko vairo buvo jaudinanti, tačiau viskas praėjo gerai.
Tačiau viena kelionė vis dėlto jai įstrigo į atmintį – jos metu moteris nepamatė įspėjamojo ženklo, jog priekyje žemas viadukas. Nuvažiavusi tuo keliu daugiau nei 3 kilometrus ji pamatė šią kliūtį, tad su visu vilkiko sąstatu teko apsisukti siaurame kelyje ir grįžti atgal. Nors ši situacija ir kėlė daug streso, bet atnešė neįkainojamos patirties.
„Kai pradėjau dirbti šį darbą, man nebuvo sunku. Kai žinai, kaip valdyti tą figūrą, turiu omenyje, vilkiko sąstatą su priekaba, nėra sunku. Stovint lauke ir žiūrint į vilkiką atrodo, kad bus sunku, nes ji tokia didelė, bet iš tikrųjų nėra taip baisu. Beveik tas pats, kaip vairuoti paprastą automobilį. Iš tikrųjų, kai grįžtu po darbo ir atsisėdu į savo automobilį, tai ji man kaip žaislinis modeliukas“, – šypteli žavi šviesiaplaukė.
Malonus vyrų dėmesys
Kartu su Gintare įmonėje dirba dar viena moteris, tačiau ji yra vyresnio amžiaus. Moteris pasakoja, kad kolegos į ją žiūri labai gražiai, negaili komplimentų ir visada ištiesia pagalbos ranką.
„Jie man viską padeda, paklausia, ar reikia atitraukti tentą. Kartais man net nereikia išlipti iš vilkiko, nes man atneša ir paduoda dokumentus. Jie mane vadina princese. Kai atvažiuoju, sako: „O, princesė grįžo“. Jie visada su manimi malonūs.
Važiuojant keliu net pati kartais stebiuosi, kad taip vyksta, bet, pavyzdžiui, kitas sunkvežimis mane lenkia ir, kai būna tas instinktas susižvalgyti ir pažiūrėti, kas lenkia, tai pamatę mane net pristabdo ir lenkia iš naujo. Pamojuoja, siunčia bučinukus. Dažnai paklausia ar viskas gerai, stebisi, kad aš tikrai vairuoju šitą vilkiką. Tikrai sulaukiu daug dėmesio“, – atvirauja ji.
Tas, kurioms atrodo, kad šis darbas moteriai netinka ir yra per sunkus, Gintarė ragina nebijoti ir jeigu tik jaučia bent menkiausią norą pamėginti, imti ir pabandyti.
„Darbas visiškai nesunkus. Man pačiai nieko nereikia daryti. Čia yra servizai, kuriems paskambinus, atvažiuoja ir pakeičia subliuškusią padangą. Taip, kartais reikia tentuoti šonus, kartais turi išstumti paletes iš sunkvežimio pati.
Aš nemiegu fūrose – miegu namuose. Dažniausiai dirbu 8-10 valandų, o kartais tik 6. Sunkumų man nėra. Aš labai gerai jaučiuosi šiame darbe, man jis yra lengvas. Jeigu vyrai sako, kad sunku, aš nežinau, nejaučiu sunkumo. Kaip tik raginčiau merginas nebijoti ir jeigu tik nori, pradėti mokytis ir sėsti prie vilkiko vairo“, – sako ji.
Svajoja grįžti į Lietuvą
Tiesa, ji pripažįsta, kad vairavimas pradeda šiek tiek pabosti. Visgi vilkiko vairuotoja ji dirba jau keturis metus. O ir pats gyvenimas Anglijoje yra labai vienodas – darbas, sporto salė, namai.
„Lietuvoje po darbo žmonės dar eina atsigerti kavos, susitinka su draugais. Čia mano gyvenimas yra toks vienodas. Grįžusi į Lietuvą aš taip atsigaunu, nes čia ir aplinka kitokia, ir žmonės kitokie. Manau, kad per du metus mes grįšime namo“, – ateities planais dalinasi ji.
Gintarė turi ir šešių metų sūnų. Jis labai didžiuojasi savo mama. Nors Anglijoje berniukas lanko mokyklą, tačiau jam labai patinka Lietuvoje – čia jis kartu su savo mama praleidžia didžiąją dalį vasaros. Pabuvus ilgesnį laiką Lietuvoje, jis klausia mamos „galbūt mes liksime čia gyventi“.
Be to, Lietuvoje Gintarei pavyko išpildyti dar vieną savo svajonę – įrašyti dainą profesionalioje įrašų studijoje. Daina išvydo dienos šviesą likus vos kelioms dienoms iki Kalėdų – tikras stebuklų metas.
„Kažkada vaikystėje tai buvo labai didelė mano svajonė. Nuolat rengdavau pasirodymus. Mama man buvo nupirkusi netgi mikrofoną. Dainavimas buvo paslėpta mano svajonė. Dabar sugalvojau, kad visai norėčiau įrašyti dainą ir jeigu man pasiseks, po jos įrašyti dar vieną.
Iš tikrųjų viskas pavyko puikiai. Stano yra labai nerealus žmogus. Aš jo paklausiau ar jis apsiimtų mane, ar galėtų padėti man įrašyti dainą. Jis sutiko ir ją įrašėme. Didžiausias ačiū jam už tai. Jis labai mane suprato. Aš parodžiau, kokios dainos norėčiau ir jis pataikė tiesiai į dešimtuką“, – pažintimi džiaugiasi Gintarė.
Gintarės ir Stano sukurtą dainą galite išgirsti čia:
