„Esu tikras Lietuvos pilietis, mano namai yra visi didieji miestai“, – besijuokadamas apie save pasakoti pradeda Aleksas Konovas (28). Nors šiuo metu vaikinas gyvena savarankiškai Klaipėdoje, tačiau iki tol jam teko gyventi ir Kaune, ir Vilniuje, ir netgi gimtojoje mamos Tauragėje:
„Man iš tiesų yra labai sunku tiksliai pasakyti, iš kur esu kilęs. Mano tėvai yra iš Tauragės, tačiau aš augau Vilniuje, Kaune, nes viename mieste nėra tekę ilgiau užsistovėti. Iki devintos klasės mokiausi Kaune, kadangi čia mokykla buvo tik iki dešimties klasių, tačiau nesulaukęs dešimtos, persikėliau į Vilnių ir ten baigiau visas 12 klasių. Šiuo metu gyvenu Klaipėdoje, tad taip vis migruoju tarp miestų.“
Pasak Alekso, mokymosi medžiaga aklųjų ir silpnaregių mokykloje visiškai nesiskyrė nuo to, ką teko moksleiviams mokytis įprastose mokyklose. Vienintelis skirtumas buvo tai, kad moksleiviai galėjo gauti papildomą pagalbą iš specialių mokytojų, kurie mokė savarankiško gyvenimo, pavyzdžiui, vaikščioti su baltąją lazdele. Taip pat, mokiniai, kurie visai nematė galėjo rašyti užduodamas užduotis Brailio raštu.
Silpnėjanti rega
Pilnai regos A. Konovas neteko, kai jam buvo vos 17 metų. Tačiau, nenuleisdami rankų tėvai vaikiną vežė specialistams ir į Rusiją, į Kauno Klinikas:
„Nežinau, net kiek laiko esu praleidęs Kauno klinikose. Iš esmės, pilnai nematyti man buvo didžiulė rizika, tačiau, kadangi tuo metu, buvau dar mažas, nesidomėjau labai tokiais dalykais, o ir iš dalies buvau įpratęs gyventi gyvenimą tokį, kokį gyvenu dabar.
Paauglystėje aš mačiau dar pakankamai gerai, galėjau važinėti ir dviračiu su kiemo vaikais, pamenu ir vaizdinius visokius. Septyniolikos metu man pablogėjo rega – tai supratau, kai vieną rytą atsikėlęs pamačiau ne tokią šviesą, kokią buvau įpratęs matyti, blankų vaizdą. Nuo tada ir prasidėjo negalios progresavimas.“
Susitaikyti su suprastėjusia rega Aleksui sekėsi sunkiai – jis to paprasčiausiai nenorėjo pripažinti. Mokydamasis dar Kaune, jis gaudavo pasiūlymus išmokti elgtis su baltąja lazdele, tačiau to visada atsisakydavo ir teikdavo, kad jos niekada neprireiks.
„Prisimenu mokyklos direktorės žodžius, kuri man sakė, jog pamatysiu, man baltosios lazdelės prireiks. Tačiau, aš tik atkirsdavau, kad man jos nereikia, kam čia man daro gėda, kaip aš su ja atrodysiu. Vis sakydavau, kad man tikrai niekada jos neprireiks ir ką, jūs, galvojate? Aišku, kad prireikė“, – dalinasi savo buvusiomis tvirtomis nuostatomis A. Konovas.
Vaikinas vis naiviai tikėjosi, kad jo rega atsistatys, viskas grįš taip, kaip buvę. Vis dėlto, didysis lūžis įvyko tada, kai Aleksas išvyko mokytis į Vilnių ir ten vėl gavo pasiūlymą išmokti vaikščioti su baltąją lazdele. Tada jis suprato, kad nieko nebus, tą išmokti yra būtina:
„Kai pradėjau mokytis savarankiškai vaikščioti kartu su lazdelės pagalba, gavau gerą spyrį į viena vietą ir nuo to laiko pradėjau domėtis daugiau ar mažiau viskuo.
Toje mokykloje buvo ir specialiai ruošti pedagogai, kurie mokydavo kaip reikia savarankiškai pasigaminti valgyti, pjaustyti daržoves. Pats pradėjau eiti visur, kur anksčiau būčiau atsakęs į kvietimus, kad baigtų juokus.“
Įdomu tai, kad Aleksas miego metu sapnuodamas sapnuose regi vaizdinius, kuriuos matė iš anksčiau. Pavyzdžiui, kad važiuoja dviračiu, mato spalvas, kontūrus ir kitus vaikystę primenančius vaizdinius.
„Dar niekada neteko sapnuoti sapno, kuriame eičiau su aklojo lazdele. Matyt, mano smegenyse užsifiksavo informacija būtent iš to laikotarpio, kai dar galėjau šiek tiek matyti, tad tie vaizdai ir atsikuria.
Iš vienos pusės juos yra įdomu prisiminti, tačiau iš kitos – kartais būna tokių tikroviškų sapnų, kad prabudęs galvoji, jog geriau jau būčiau nesapnavęs“, – priduria pašnekovas.
Savarankiškas gyvenimas uostamiestyje
Supratus, kad kelio atgal nėra – teko susitaikyti su gyvenimo mestu sunkumu. Po mokyklos baigimo Aleksas įstojo mokytis į Kauno kolegiją, o kadangi ji turėjo filialą Tauragėje – persikraustė gyventi ir studijuoti į mamos gimtinę.
„Ten pragyvenau tris metus ir viskas buvo kuo puikiausiai, tačiau supratau, kad tai mane šiek tiek pradeda erzinti ir galiausiai grįžau atgal į Kauną. Ten kurį laiką gyvenome kartu su drauge, tačiau taip nutiko, kad paskui teko pasukti skirtingais keliais“, – pasakoja A. Konovas.
Šiuo metu vaikinas darbuojasi gamybos srityje pakuotoju. Tačiau, išbandyti įvairiausių darbų netrūko – dirbo ir vadybininku, ir pedagogu, taip pat specializavosi ir informacinių technologijų srityje.
Pasiteiravus, ar sunku yra gyventi savarankiškai vienam, negimtajame mieste, Aleksas juokiasi, kad atvykęs gyventi į Klaipėda žinojo tik senamiestį ir jame esančią Tiltų gatvę, mat joje gyveno vienas jo draugas. Prisitaikyti prie miesto erdvės, A. Konovui, visgi prireikė laiko:
„Atsikrausčius į Klaipėdą, neturėjau nei nuosavo būsto, nei žinojau, kas ir kur yra. Butą teko nuomotis, o pagalbos prisireikia susidraugaujant su tam tikrais maršrutais, nes naujame mieste būna sunku judėti, tad prireikia palydos nuvykstant į darbą, grįžtant iš jo, einant į miestą, nes nieko jame nežinai.“
Į pagalbą neregiui buityje atskuba ir specialios organizacijos, kurios esant reikalui suteikia reikiamą pagalbą. Tačiau, apart judėjimo, Aleksui specialistų pagalbos buityje neprireikia, nes daug ką gali atlikti ir padaryti savarankiškai.
„Esu dėkingas, kad mano bute visi skaitliukai yra atvirose vietose, tad aš laisvai galiu prieiti su telefonu, nufotografuoti. Žinoma, užtrunka, kol nutaikau kamerą, tačiau su programėlės pagalba tuos duomenis galima nuskaityti ir nusiųsti buto šeimininkams. Kitiems tą padaryti būna sunkiau, nes tokių rodiklių nesimato, kamera jų neužfiksuoja ir viskas“, – pasakoja apie situacijas su kuriomis tenka susidurti buityje Aleksas.
Pasiteiravus, ar pastebi pasikeitusį žmonių požiūrį Lietuvoje į negalią turinčius asmenis, Aleksas yra atviras:
„Šiuo metu visuomenė yra susiskaldžiusi į dvi puses. Jeigu, sakykime, anksčiau būdavo situacijų, kuomet pamatę neregį ar kitokios negalios žmogų manydavo, kad jam visur reikia pagalbos, reikia pavalgydinti, aprengti, nusprausti, tai šis požiūris gerokai pasikeitė.
@aleksaskonovas Pc naudojimas. #pc #usingtiktok #jaws #blinduser#foryoupage ♬ original sound - Aleksas Konovas
Pats nustebau, kai „Tik Tok“ platformoje pradėjęs kelti vaizdo įrašus, komentuodami lietuviai yra kultūringi, negaili teigiamų komentarų, motyvuoja. Iš tiesų, tikėjausi visai kitokių reakcijų.“
Edukacija „Tik Tok“ socialiniame tinkle
Pastaroji Alekso veikla – vaizdo įrašų kūrimas internete. Juos vaikinas kuria socialiniame tinkle „Tik Tok“, kur jau yra subūręs ne mažą armiją smalsuolių. Idėją kurti filmukus A. Konovas turėjo jau seniai, kadangi ir pats daug laiko praleisdavo naršydamas „YouTube“.
„Užsiimti šia veikla sugalvojau labai atsitiktinai. Jau labai ilgą apie tai galvojau, kadangi ir pats žiūriu daug užsieniečių kuriamų vaizdo įrašų, tačiau visi jie pagrinde yra keliami į „YouTube“. Aklieji dalinasi savo kasdienybe, turi šunis vedlius, pavyzdžiui, Vokietijoje ir Jungtinėse Amerikos valstijose yra daugiau skiriama dėmesio erdvių pritaikymui.
Pagalvojau, kad Lietuvoje pasigendu tokio turinio, kuriame paprastas žmogus gali bendrauti su neregiu kaip su savu. Taip pat ilgai galvojau, kurią socialinių tinklų platformą rinktis, tačiau supratau, kad kurti „YouTube“ bus nepatogu, nes ten yra didelės investicijos į reklamą, tad su savo gyvenimo tempu aš vienas to paprasčiausiai nespėsiu sužiūrėti“, – aiškina Klaipėdoje gyvenantis vaikinas.
Tačiau, visai netikėtai vieną dieną Aleksas pastebėjo, kad jo brolis žiūri „Tik Tok“ esančius vaizdo įrašus, o paklausęs, kas tai per socialinis tinklas, neregys sužinojo, kad čia yra keliami trumpos trukmės vaizdo įrašai, kur daugiausiai jų – pramoginio pobūdžio.
„Ir pats dėl šios priežasties įsidiegiau programėlę, nes būdavo iš ko pasijuokti. Tik vėliau pamačiau, kad „Tik Tok“ filmukus kurti pradėjo rimti žmonės, pavyzdžiui, tolimųjų reisų vairuotojai, kurie išvyksta toli nuo Lietuvos ir rodo savo kasdienybę, taip pat žmonės, kurie gyvena užsienyje ir lygina jį su Lietuva.
Tada man kilo mintis – čia juk veikia algoritmai, kurie atsitiktinai vartotojams išmeta tavo kuriamą turinį ir tu gali pasiekti auditoriją, kad ir nedidelę neskirdamas tam daug laiko ir pinigų“, – pasakoja Aleksas apie pirmąsias idėjas kurti turinį socialiniams tinklams.
Tokia socialinė platforma A. Konovui buvo tarsi raktas į sėkmę, kadangi tiek garsu, tiek vaizdu jis šiuo metu geba kurti turinį ir pritraukti bei edukuoti kitus „Tik Tok“ vartotojus. Tokia veikla jis pradėjo užsiimti dar prieš prasidedant pandemijai, o dabar tai yra kone vaikino kasdienybė.
Tikslingas tikslų siekimas
„Pailsėti nuo turinio kūrimo – nenoriu, nes nežinau kaip tiksliai veikia algoritmai ir baiminuosi, kad jeigu atsipalaiduosiu, taps vėl sunku prisišaukti žmones. Sunkiausiai turinį kurti žiemą, tiksliau, nuo rudens vidurio prasideda pasyvesnis laikotarpis, kadangi į lauką išeini rečiau, o namie daug neprifilmuosi.
Esu veiklesnis šiltuoju sezonu, o pastaruoju laikotarpiu man buvo šiek tiek sudėtinga „gimdyti“ turinį ir galvoti, ką galiu parodyti žmonėms, kad nebūtų ir man per sunku, ir jiems įdomu“, – teigia 28-erių metų pašnekovas.
Savo turiniu Aleksas rūpinasi kurdamas į priekį. Kiekvieną dieną apie 19 valandą pasirodo jo vaizdo įrašai, o kartais jų būna per dienas ir daugiau, kai A. Konovas atsakinėja į vartotojų užduodamus klausimus:
„Dėl didelio kiekio klausimų tenka daryti vaizdo įrašų atsakymus, nes atsakyti komentaruose nepakanka. Kiekvieną savaitę vis susiduriu su problema galvodamas, ką šįkart galiu parodyti žmonėms, tačiau idėjos pačios gimsta dažniausiai darbo metu, kuomet pamąstau, kad ir šitą reikia parodyti, ir dar kažką naujo, taip ir vėl susideda nauja savaitė turinio.“
Vyras taip pat džiaugiasi, kad idėjų netrūksta ir tikisi, kad artimu metu jų taip pat netrūks. Neretai minčių turinio kėlimui pasiūlo ir jo auditorija, kuri praneša, kas jiems įdomu ir ką norėtų sužinoti.
Aleksas džiaugiasi, kad toks betarpiškas ryšys su kitais socialinio tinklo vartotojais yra užmegztas ir labai svarbus, nes jeigu jo nebūtų – tektų vienam sukti galvą ir vaizdo įrašų kūrimas taptų sudėtingesnis.
@aleksaskonovas Mikrobanges naudojimas#neregys #mikrobangukrosnele ♬ original sound - Aleksas Konovas
Dabar pašnekovas atvirauja, kad labiausiai norėtų ir dirbti būtent su tuo, kas jam labiausiai patinka – įvairiomis medijomis.
„Nuo mažų dienų mano svajonė buvo dirbti radijuje. Esu bandęs dirbti dar Tauragėje, vietinėje radijo stotyje, tačiau nesutapo mano ir šeimininkų energijos, tad tęsti veiklos nepavyko. Vis dėlto, tokios svajonės nenumetu į šalį ir neatsisakau. Turiu, iš tiesų, dvi svajones – viena yra realesnė, kita sunkiau įgyvendinama.
Galbūt kažkas mane pastebės ir pakvies įsidarbinti, o galbūt, jei taip nepavyks – pats įkursiu radijo stotį ir galėsiu sukurti darbo vietas kitiems negalią turintiems asmenimis, nes mūsų valstybėje neįgaliems menininkams yra sunkiau įsitraukti į darbo rinką. Tačiau, žinant, kiek tai kainuoja – reikės labai pasistengti ir paieškoti stiprių rėmėjų.
Ir dabar turiu interneto radiją, tačiau jis labiau orientuotas į muzikos transliavimą nei į tai, ką pats įsivaizduoju.“
