Šiemet nacionaliniuose „Lietuvos garbė“ apdovanojimuose pagerbtas M. Kazmiruk, kuris per gana neilgą laiką padarė daugiau gerų darbų nei kiti padaro per visą gyvenimą.
„Esu sakęs, kad jam reikėtų parašyti knygą. Kažką planuojant į ateitį, norint kažkur išvykti, visą laiką [su draugais] pasijuokiame, kad kažkas įvyks, bet baigsis gerai.
Aš Mantą išskirčiau dėl tos savybės, kad jis kažką pastebėjęs, kažką pamatęs, pirmiausia, pats puls kažką daryti, o paskui galvos <...>. Tas manau su Mantu yra gerai, kad kai jis išlipa ir padaro [gera], tuomet ir kitam yra lengviau sustoti ir padėti. Tas jo geraširdiškumas – labai pagirtinas“, – apie Mantą kalbėjo jo draugas Rokas.
Gerumą įskiepijo tėvai
Prisimindamas savo vaikystę, Mantas pasakojo, kad geraširdiškumo kitiems pavyzdį visuomet matė savo namuose. Jis pasakojo, kad jo šeimoje visada būdavo padedama užkluptiems gyvenimo sunkumų.
Ilgainiui, augdamas ir matydamas tokį pavyzdį namuose, Mantas ėmė ir pats padėti kitiems. Visa tai jam padėjo realizuoti įvairios jaunimo organizacijos, kurių aktyviu dalyviu buvo mūsų herojus.
„Sakyčiau, kad tas įgūdis, noras padėti kitiems atėjo iš pavyzdžių. Mano paties tėvai būdavo linkę padėti šeimos nariams, o padedame vieni kitiems nuo mokyklos laikų, paauglystės, iki šiol – ar tai būtų remontas, ar asmeniniai sunkumai.
Tėvų vertybės man išugdė šitą norą ir tai tapo natūralu. Sakyčiau, kad didžiausias lūžis įvyko 10 klasės pabaigoje, kai įsitraukiau į Lietuvos moksleivių sąjungą, jaunimo organizacijas. Taip prasidėjo užimtumas <...>, manęs buvo labai daug, užsimezgė įvairūs ryšiai“, – apie savirealizaciją pasakojo Mantas.
Jis taip pat pasakojo, kad stebėdamas aplinką neretai mato žmonėse vis dažniau pasireiškiantį abejingumą kitiems, bėdos ištiktiems žmonėms. Pasak herojaus, tai prisideda prie dar stipresnio noro gelbėti į bėdą papuolusius žmones.
Herojus netgi pridėjo, kad anksčiau yra svarstęs apie su pagalba žmonėms susijusios profesijos pasirinkimą, tačiau nors pasirinko kitokią kryptį, jis vis susiduria su situacijomis, kada gali padėti.
„Skaudu matyti atvejus, kai dėl žmonių abejingumo ištinka nelaimės, įvykiai, mirtys, kai galėjai jam padėti. Kai rinkausi studijas, galvojau apie mediciną, bet nesimokiau jos. Nors neišpildžiau šio noro kaip profesijos, bet tai gavosi kaip piliečiui“, – šyptelėjo herojus.
Skubėjo padėti į avariją papuolusiam motociklininkui
Atsukus laiką į 2023 metų liepos mėnesį, Mantas prisiminė, kaip eilinės kelionės su draugu metu jis skubėjo padėti į avariją papuolusiam motociklininkui. Pašnekovas pasakojo, kad tuo metu jis vežė draugą iš autoserviso ir važiavo Vilniaus Vakariniu aplinkkeliu.
„Priešais mus matėme pakankamai dideliu greičiu ir pakankamai staigiai persirikiavusį motociklininką iš pirmos eismo juostos į trečią. Jis pradėjo vinguriuoti ir trenkėsi į priekyje esančios mašinos bamperį, o to eigoje virto ant šono ir trenkėsi į atitvarus.
Aš ir vairuotoja, kurios automobilį kliudė, staigiai sustabdėme mašinas, natūraliai šokome iš automobilių, o [motociklo] vairuotojas tuo metu jau gulėjo prie atitvarų, atrodė nesiorientuojantis aplinkoje nuo smūgio. Ačiū dievui, jis buvo su šalmu.
Apžiūrėjome sužalojimus, buvo kruvinas kelis, jis nesiorientavo aplinkoje, palaukėme, pasiteiravome, ar nereikia greitosios pagalbos, įsitikinus, kad jis sąmoningas, tuomet jau tęsėsi kiti veiksmai – motociklo patraukimas nuo kelio, vairuotojos bendravimas su juo“, – apie netikėtą įvykį pasakojo Mantas.
Herojaus pasakojimu, tuo metu iš kitapus kelio atbėgo žmogus, kuris Mantui padėjo nuo važiuojamosios kelio dalies patraukti nuvirtusį motociklą. Vėliau pašnekovas pamatė, kad motociklininkas jau atsistojo nuo atitvarų ir ėmė gaudytis aplinkoje.
Tuo metu Mantas įsitikino, kad jam viskas gerai, pasidalijo savo kontaktais, jeigu reikėtų pagalbos ar liudijimo dėl aplinkybių, įsėdo į savo automobilį ir patraukė savais keliais.
„Reikia pripažinti, nedažnai išėjęs į miestą susiduriu su problemomis, įvykiais, bet kai atsitinka, tai atsitinka, tenka sureaguoti. Kalbant su draugais, jie man sako, kad susidaro toks įspūdis, jog mane traukia problemos. Taip keistai skamba, bet iš tikrųjų, matyt, taip ir yra“, – mintimis dalijosi pašnekovas.
Išgelbėjo į avariją patekusio senjoro gyvybę
Neilgai trukus, tų pačių metų rugsėjo mėnesį, Mantas automobiliu vyko iš Vilniaus į gimtuosius Tytuvėnus. Jis pasakojo, kad šios kelionės metu jam teko padėti bėdos ištiktam senjorui.
Bevažiuodamas keliu Mantas pamatė, kad priekyje stovi automobiliai su įjungtomis avarinėmis šviesomis, dėl kurių nebuvo galima pravažiuoti pro vietą.
„Išlipau iš automobilio, pamačiau kraujuojantį žmogų, garbaus amžiaus senolį. Jam čiurkšle bėgo kraujas iš galvos, žmonės tiesiog stovėjo aplinkui ir nežinojo, ką daryti.
Buvo toks sutapimas, kad aš prieš mėnesį laiko buvau praėjęs pirmosios pagalbos kursus darbovietėje, puoliau prie to žmogaus, ėmiau spausti tą žaizdą ir kviesti greitąją pagalbą. Su greitosios pagalbos dispečerės pagalba sustabdžiau kraujavimą, sulaukiau medicinos pagalbos ir žmogus buvo išgabentas į ligoninę“, – neeilinį įvykį prisiminė Mantas.
Sugrįžęs namo, Mantas dar savaitę laiko negalėjo atsigauti po įvykio ir pasakojo, kad nuolat pagalvodavo apie senolį. Herojaus teigimu, šalia senjoro jau buvo pribėgusi nemaža bala kraujo, tad nebuvo aišku, ar jis išgyvens.
Dėl to Mantas dar kurį laiką po to vis tikrindavo Tytuvėnų laidotuvių namų puslapį, siekdamas sužinoti, ar miestelyje nevyks vyresnio amžiaus žmogaus laidotuvės. Vis tik po kurio laiko jam pavyko sužinoti, jog senelį paleido iš ligoninės, jis sveikas. Tuomet Mantas nurimo.
„To įvykio metu mane labai nuliūdino žmonių abejingumas, kurie buvo šalia, nes jie net nebuvo paskambinę greitajai pagalbai. Kai aš jau buvau pradėjęs stabdyti kraujavimą, prašyti vaistinėlės, tvarsčių, tai buvo žmonų, kurie važinėjo aplinkui ir fotografavo, filmavo tą įvykį ir net nesustojo pasiteirauti ir padėti.
Tai mane supykdė, nes aš su senoliu buvau viduryje kelio, klūpėjau ant kelių, jis gulėjo, aš laikiau užspaudęs [žaizdą], o vienas žmogus priėjo dviejų metrų atstumu ir iškėlęs telefoną nufotografavo. Gerai, kad dar nepasakė „šypsokitės“.
Man buvo labai pikta, per tą laiką net nepastebėjau veidų, nepažinau jų, tačiau pasirodė labai abejingi žmonės“, – pastebėjimais apie situaciją dalijosi Mantas.
Tapo kaulų čiulpų donoru sunkiai sergančiai moteriai
Dar vienas Manto žygdarbis prasidėjo prieš beveik 10 metų, kuomet vos 18 sulaukęs vyras pradėjo aukoti savo kraują tiems, kuriems to reikia. Mantas pasakojo, kad šiam darbui jį įkvėpė jo tėtis, ilgą laiką buvęs aktyviu kraujo donoru.
Herojus pasakojo, kad jo ir tėčio grupė pakankamai reta – ketvirta minus, o žiniasklaidoje nuolat pasigirsdavo pagalbos šauksmų, prašančių būtent šios kraujo grupės žmonių prisidėti prie kraujo donorystės.
„Sakyčiau, kad mane paragino tėtis, o kadangi aš galiu ir kadangi turiu retą kraujo grupę, praėjus mėnesiui ar dviems [nuo 18 gimtadienio] jau buvo mano pirmoji kraujo donorystė. Ji vyko kartu su draugu. Adatų, gydytojų nebijojau, procedūra buvo neskausminga, o man nebuvo gaila atiduoti dalelę savęs kitiems“, – prisiminė Mantas.
Vieno iš tokių vizitų Santaros klinikose kraujo donorystės centre metu Mantas išgirdo apie galimybę paaukoti savo kaulų čiulpus. Jis pasakojo, kad tiksliai nepamena, ar apie šią galimybę išgirdo iš seselės, ar perskaitė apie ją lankstinuke, tačiau susidomėjo ja.
Tuomet Mantas sužinojo, kad yra negiminingų kaulų čiulpų registras, kuriame galima užpildyti formą, norint prisidėti prie pagalbos kitiems.
„Procedūra neskausminga, tiesiog reikalingas seilių ar kraujo tepinėlis, kurį galima paimti iš tos pačios atliekamos kraujo donorystės, tai tiesiog neabejojau, užpildžiau anketą ir užsiregistravau.
Tad po aštuonerių metų buvimo registre, ką aš buvau pamiršęs, sulaukiau skambučio iš Santaros klinikų ir man pasakė, kad reikalinga pagalba“, – netikėta žinia dalijosi Mantas.
Tuo metu pašnekovas pietavo su kolegomis ir prisimindamas akimirką pasakojo, kad kolegos matė šoką jo veide sulaukus skambučio. Nors, kaip Mantas pasakojo, jis tuo metu buvo sutrikęs, vis tik savo nuomonės dėl donorystės nepakeitė.
Pasak herojaus, priimant sprendimą jis neužtruko ir dar to paties skambučio metu sutiko paaukoti savo kaulų čiulpus. Tuomet pašnekovas ėmė tartis dėl tyrimų, nustatančių, ar donoro kaulų čiulpai yra tinkami recipientui.
„Esant tiek metų donorų registre pasijauti kaip loterijoje, kurioje kažką laimėjai. Atrodo, kad pagaliau atėjo tavo proga padėti kitam. Man tai sukėlė laimę, kad atsirado galimybė ir galiu būti naudingas, kažkam išgelbėti gyvybę“, – pasakojo Mantas.
Pasiruošimo procedūrai procesas nebuvo lengvas. Pašnekovas tikino, kad jam reikėjo įdėti papildomų pastangų, susiderinti su darbu dėl suteikiamo nedarbingumo, pasirūpinti savo sveikata ir penkias dienas leistis specialų preparatą į pilvą, kuris skatino kamieninių ląstelių gamybą.
Herojus pasakojo, kad jam pasireiškė šalutiniai simptomai, primenantys gripą: sąnarių, kaulų, galvos skausmas. Su kiekviena doze šis skausmas vis stiprėjo.
„Atėjus donorystės dienai nuvykau į Santaros klinikas aštuntą valandą ryto, mane nusiuntė į skyrių ir paguldė. Buvo įstatyti du kateteriai, buvau prijungtas prie aparatų, reikėjo ramiai pagulėti, pasnausti, procesas vyko 4,5 valandos, nebuvo galima atsistoti ar judėti.
Paties proceso metu, kai buvo atskyrinėjamos kamieninės ląstelės, man darėsi tik lengviau. Sesutės manimi labai rūpinosi, o praėjus procedūrai įvyko susitikimas su gydytoja, siekiant aptarti procesą ir tolimesnius veiksmus“, – prisiminė Mantas.
Procedūra praėjo sėkmingai, tačiau tuo metu pašnekovui labiausiai rūpėjo kaulų čiulpus gavusios moters sveikata. Jis pasakojo, kad tada jai buvo atlikta chemoterapija, nusilpnintas organizmas tam, kad ji galėtų lengviau priimti ląsteles.
Donoras ir recipientė taip ir nesusipažino, tačiau Mantas nuolat teiraudavosi gydytojos, ar procedūra moteriai klostosi sėkmingai:
„Tiesiog teiravausi gydytojos skambučiais, kaip pacientės savijauta, ar ląstelės prigyja. Po keletos mėnesių susiskambinome ir buvo patvirtinta, kad vėžio žymenų nėra ir šiuo metu pacientė yra remisijoje.
Aš jaučiuosi artimas su paciente, nes po donorystės sužinojau, kad pacientės kraujo grupė pasikeičia į mano. Man tai buvo didelė naujiena, realiai dabar pacientės venomis teka mano kraujas. Jaučiuosi kaip įgijęs naują giminaitę“, – šyptelėjo jis.
Padėjo pacientei pasveikti
Vilniaus universiteto Santaros klinikų gydytoja hematologė Rima Čekauskienė ir vyriausioji specialistė – donorų koordinatorė Vaida Jaraminė pasakojo prisimenančios Mantą ir jo pagalbą bėdos ištiktai moteriai.
„Mano nuomone, visi kaulų čiulpų donorai, įskaitant ir Mantą, yra labai geranoriški. Mes vis pajuokaujame, kad [jie yra] šiek tiek kitokie žmonės, nes spinduliuoja gerumu, kai mes paprašome, neatsisako padėti. Vienas malonumas bendrauti su tokiais donorais. Mantas tikrai pats šauniausias“, – herojų prisiminė V. Jaraminė.
Tuo tarpu gydytoja hematologė pridėjo, kad po kaulų čiulpų donorystės ji vis sulaukdavo skambučių iš Manto, kuris teiraudavosi, ar šie prigijo pacientei.
Pasak R. Čekauskienės, maloniausia buvo pranešti jaunam vyrui apie tai, kad kaulų čiulpai prigijo ir jis padėjo pacientei.
„Man su Mantu buvo lengva ir smagu, nes jis nešiojasi gerą energiją. Į viską pasižiūri su smagumu visai nesumenkinant reikalų svarbos. Visada atsisveikinant su donoru sakome, kad jūs visada galite pasiteirauti, kaip sekasi recipientui, kaip viskas, ir tikrai ne visiems drąsu tai daryti.
Mantui iš tiesų rūpėjo, kaip sekasi pacientei. Aš iš jo sulaukiau ne vieno skambučio ir žinutės, kurios klausė: „Na, kaip gi ten?“
Donacija įvyksta ir atrodo, kad donoro darbas baigiasi, tada laukia paciento dviejų-trijų savaičių periodas, kurio metu ląstelės turi prigyti. Tai labai jautrus laikas, kai gali įvykti įvairios komplikacijos.
Kai jis klausdavo, kaip sekasi, vis turėdavau jam pasakyti, kad dar neprigijo, bet galiausiai tikrai buvo gera jam pranešti, kad prigijo jo kaulų čiulpai, kad pacientė turi jo kraują. Jis klausė apie pacientę ir toliau, nes pacientų kelionė ilga, bet kai pasakiau, kad ji jau išleista namo pas šeimą, jam buvo džiugu“, – apie Manto indėlį papasakojo ir pokalbį baigė R. Čekauskienė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
